Naujienos

Narystė NATO yra skydas, saugantis Lietuvą nuo tokių Rusijos karinių atakų, kokių taikiniu šį rugpjūtį tapo Gruzija, įsitikinęs Linas Linkevičius, mūsų šalies ambasadorius prie Aljanso. Tačiau jis ragina nesileisti būti užliūliuotiems minties, jog iškilus pavojui mus galėtų išgelbėti vien NATO. Anot diplomato, nors Maskva kaip įmanydama priešinsis Tbilisio ir Kijevo siekiui įstoti į NATO, būtina tęsti dialogą su ja, kad būtų vykdomi po įvykių Gruzijoje duoti įsipareigojimai. Interviu DELFI komentuodamas gruodžio pradžioje Briuselyje vykusį NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą, kuriame minėtoms šalims nebuvo suteiktas Narystės veiksmų planas (Membership Action Plan – MAP), vertinamas kaip vienas paskutinių žingsnių prisijungimo link, L. Linkevičius patikino, jog tai nėra nuolaidžiavimas Kremliui.

Ministrai pakartojo pavasarį Bukarešto viršūnių susitikime priimtą nuostatą, kad Gruzija ir Ukraina ateityje taps Aljanso narėmis. Kartu nuspręsta, kad svarbiausias vaidmuo šiame procese teks NATO-Gruzijos bei NATO-Ukrainos komisijoms ir jų rengiamoms metinėms nacionalinėms programoms.

Maskva į ministrų sprendimą reagavo piktdžiugiškai, mat kažko panašaus ir tikėjosi. „Mano prognozė tokia – joks MAP Ukrainai ir Gruzijai nebus pateiktas, bet kažkaip sugalvos išsisukti, kad avys būtų sveikos ir vilkai sotūs", - dar prieš tai sakė Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas.

Savo ruožtu Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad „NATO ima mąstyti blaiviau, juk Ukraina ir Gruzija, jeigu taptų Aljanso narėmis, nepadėtų spręsti daugelio esamų problemų, o tik apsunkintų jas“.

L. Linkevičius prisipažino, kad kol kas nesilažintų dėl konkretaus termino, kada Gruzija ir Ukraina įstos į NATO, mat tai esą itin sunku prognozuoti. „Jei kas nors tuomet, kai atkūrėme Nepriklausomybę, būtų pasakęs, jog 2004 m. būsime NATO nariai, būtų keistai nuskambėję. Net 1999 m. Briuselyje girdėdavau: pamirškite, jūs niekada neįstosite į NATO, yra svarbesnių priežasčių nei jūsų interesai“.

– Vieni ministrų sprendimą įvertino teigiamai – anot europarlamentaro Vytauto Landsbergio, NATO nekapituliavo prieš Rusiją, o Ukraina ir Gruzija po truputį artėja prie tikslo. Kitiems atrodo priešingai – jokių garantijų, negavus MAP, dėl narystės nėra. Kaip atrodo Jums?

– Aš vertinu labai teigiamai. Žinant nuomonių įvairovę – kai kurių galingų šalių pozicija buvo skeptiška – išeitis iš situacijos buvo optimali. Pacituočiau rusų politologo Andrejaus Zagorskio nuomonę: „Jei Gruzijai ir Ukrainai buvo svarbu tokios smulkmenos, kaip MAP, jie pralaimėjo. Bet jei joms svarbu eiti į priekį, laimėjo“. Kitaip tariant, jie pralošė taktinį mūšį, bet laimėjo strateginį karą. Galėčiau pasirašyti po tais žodžiais.

Susitikime MAP nebuvo suteiktas, dėl ko džiūgauja kai kas Rusijoje. Bet tai nelabai korektiška reakcija, kadangi nėra bendros nuomonės dėl MAP būtinumo, ateities, pritaikomumo Gruzijai ir Ukrainai. Politiškai ši problema pernelyg išpūsta, nes atrodo, kad MAP – vos ne svarbesnis už pačią narystę. Vietoj jo atsirado konkretus mechanizmas ruoštis narystei.

Komunikate parašyta, kad pagrindinis vaidmuo atiteks komisijoms, jos prižiūrės procesą. Bus padidinta parama, išplėsti NATO biurai, pasiūlyta rengti nacionalines metines programas. Dabar tokias rengia Kroatija ir Albanija. Ant tų bėgių galima pastatyti ir Ukrainą bei Gruziją.

Šie pavyzdžiai rodo, kad po Bukarešto stipriai pažengėme į priekį. Kelias nukreiptas į narystę, o ne į tarpinį finišą. Kelias ilgas, tai visi supranta, bet nebus dirbtinių kliūčių, papildomų trukdžių. Viskas priklausys nuo to, kokia bus pažanga Ukrainoje ir Gruzijoje.

– Tačiau šis sprendimas, atrodo, tenkina Maskvą. Jūs pats esate sakęs: „Jeigu nesuteiksime MAP Gruzijai ir Ukrainai, pergalę švęs valstybė, kuri tikrai to nenusipelnė“.

– Tada buvo tik vienas kelias (siekti narystės – DELFI) – per MAP. Esi viename kambaryje, nori pereiti į kitą, yra daug durų, bet gali naudotis tik vienomis – tokia buvo situacija. Dabar matome, kad yra ne viena išeitis.

Nesame spąstuose. Galima maksimaliai norėti dar daugiau, bet Aljansas turi ieškoti konsensuso. Pasiektas sutarimas priimtinas ir naudingas tiek Gruzijai, tiek Ukrainai. Jis leidžia išeiti iš aklavietės šalims, kurios kategoriška nuomone pastatė save į tokią poziciją. Rusijoje ir kitur girdimi komentarai, kad MAP nedavimas reiškia pralaimėjimą, yra daliniai. Visas vaizdas yra kitoks, nei buvo po Bukarešto. Jame yra daugiau spalvų, elementų, mes turime daugiau galimybių.

MAP juk neprivaloma taikyti. Mums jį taikė, o Čekija, Lenkija, Vengrija jo nevykdė. Jei kuri nors Vakarų šalis dabar norėtų stoti į NATO, ar jai būtinai reikėtų vykdyti MAP? Gali būti įvairių kelių. Todėl ir sakome: yra kriterijai, kuriuos šalis turi atitikti, bet neturi būti tik vienas kelias, buferis, dirbtinos kliūtys.

Tas planas yra mistinis. Ir Gruzija, ir Ukraina turi valstybines pasirengimo narystei programas, koordinuoja procesą iš vidaus. Gruzija vykdo individualią partnerystės programą, Ukraina – tikslinį metinį planą. Jos maždaug 90 proc. įgyvendina tai, ko reikia MAP. Tai yra biurokratinis įrankis ir iš jo daryti politinę problemą nesąžininga. Pats gyvenimas padiktavo sąlygas, kad neturėtume užsidaryti rate tarp techninių instrumentų ir nematyti visumos.

Lietuva gavo MAP 1999 m., bet ji neturėjo pažado, kad bus NATO narė, komisijos, nuolatinių darbo grupių, kaip Ukraina. Mes turėjome planą, bet neturėjome įrankių, kuriuos turi tos šalys.

– Nors JAV teigė remiančios Ukrainos bei Gruzijos narystę NATO, nusprendė neerzinti Rusijos. JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice pareiškė, kad nenorima konfrontuoti su narystei prieštaraujančiomis Aljanso valstybėmis, o kol kas galima kalbėti tik apie Bukarešto sprendimą, jog anksčiau ar vėliau jos bus pakviestos į NATO. Atrodo, kad Vašingtono bei NATO apskritai ir Rusijos santykiai šyla.

– Daug šalių, įtakingų, galingų, ekonomiškai stiprių, norėtų greitesnių, dalykiškesnių santykių su Rusija, kad jie grįžtų į normalius rėmus. Kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, mano, jog tai, kas įvyko rugpjūtį, negali likti be pasekmių. Tendencija yra tokia – norisi grįžti į dialogą, nes tai svarbu saugumui, ekonominiams santykiams, bet svarbu ir vertybės.

Amerikos pozicija nėra nuolaidžiavimas. Ji kaip tik ieško bendrų sąlyčio taškų, bando surasti bendrą vidurkį. Principinėse pozicijose nuolaidžiavimo nėra.

Komunikate aiškiai pasakyta, kad visavertis bendradarbiavimas su Rusija nevyks. Smerkiame ne tik veiksmus, bet ir (Abchazijos bei Pietų Osetijos) nepriklausomybės pripažinimą. Raginame Rusiją peržiūrėti tuos sprendimus, susilaikyti nuo pareiškimų, grasinančių tiek parterių šalims, tiek Aljanso valstybėms. Kaip pavyzdys įrašytas grasinimas dislokuoti „Iskander“ raketas Kaliningrade.

Rusija turi vykdyti rugsėjį ir rugpjūtį duotus įsipareigojimus: išvesti pajėgas iš neteisėtai užimtų teritorijų ir palikti tiek karių, kiek buvo iki rugpjūčio 6 d., įsileisti tarptautinius stebėtojus į visą gruzijos teritoriją, taigi ir Abchaziją bei Pietų Osetiją.

Kovą ministrai vėl aptars, koks yra progresas, kokie santykiai gali būti ateityje. Kol kas susitikimai bus neformalūs – „kavos posėdžiai“ ar panašiai.

Tai nėra nuolaidžiavimas. Visiškai nesikalbėti su Rusija irgi būtų neteisinga. Neturime per laikraščius keistis pozicijomis. Turime susitikti ir išsakyti nuomonę.

– Lietuva MAP vykdė keletą metų, Makedonija tai daro jau dešimtmetį. Kiek yra vilties, kad Ukraina ir Gruzija taps Aljanso narėmis? Kai kurie apžvalgininkai Briuselyje priimtus sprendimus pavadino tik kukliu žingsniu į priekį.

– Nemenkinčiau pasiektų susitarimų. Būkime realistai. Ukrainos niekas nepriims į NATO jėga. Visų pirma ji pati, jos žmonės turi to norėti. Žinome, kokios ten nuotaikos, kokių problemų yra vidaus politikoje. Mūsų tikslas yra ne veltis į vidaus politinį gyvenimą, o ginti vertybes. Aljansas stoja ginti vertybių, bet jokiu būdu to nedarys jėga. Akivaizdu, kad visuomenės nuomonė turi būti palanki, turi vykti reformos.

Gruzijoje nėra problemų dėl visuomenės paramos, ji didžiulė. Net opozicija, kuri vidaus politikoje neslepia priešpriešos, šiais klausimais sutaria. Ši šalis neturi tapti situacijos įkaite, jei valdžia elgsis atsakingai, o kitos šalys to nedarys. Negalima į NATO atnešti nestabilumą.

Nebūsiu optimistas, kuris pasakys, kad tuoj viskas išsispręs. Niekas už gruzinus ir ukrainiečius to nepadarys, bet ir niekas už juos nespręs: jokios trečios šalys, kurios dažnai reiškia savo nuomonę.

– Kiek Ukrainos ir Gruzijos narystė priklausys nuo Rusijos veiksmų? Gruzija netaps nare, kol nebus išvesti pastarosios šalies kariai. Kijevas bei Tbilisis neapsaugoti ir nuo Maskvos provokacijų, ypač žinant, kokia nestabili politinė situacija tvyro jose.

– Rusija ne tik gali, bet ir trukdys. Galiu pacituoti jos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą: Rusija darys viską, kad trukdytų Ukrainai ir Gruzijai įstoti į Aljansą. Taip, matyt, ir bus. Kad Rusija neturės jokios įtakos, būtų naivu manyti.

– Esama nuogąstavimų, kad po Gruzijos kitais Rusijos taikiniais gali tapti Lietuva ir kitos Baltijos šalys.

– Šie žodžiai gražiai skamba, bet skeptikams, tvirtinantiems, jog buvimas NATO tėra abstraktus ir duoda nežinia ką, pasakyčiau: įvykiai Gruzijoje leidžia drąsiai teigti, kad jau dabar matome narystės prasmę ir vertę.

Tai nereiškia, kad turime nusiraminti, bet nereikia pulti į kraštutinumus. Viena klaidinga nuomonė – esame NATO, vadinasi, ji mus apgins, galime būti visiškai ramūs. Vašingtono sutartyje įrašyta – kiekviena šalis turi rūpintis savo saugumu, turi skirti atitinkamas jėgas, lėšas ir resursus. Deja, Lietuva šiuo požiūriu yra antra nuo galo.

Kitas kraštutinumas – skepticizmas, kad NATO mūsų neapgins. Patys nelabai ką galime, tai parodė įvykiai Gruzijoje. Jos kariuomenė – daug geriau aprūpinta, technika pajėgesnė. Ką gruzinai patys galėjo, matėme.

Patikima išeitis yra kolektyvinė gynybos sistema. Niekas nesikėsins į Lietuvos saugumą vien todėl, kad esame Aljanse.

Eglė Digrytė