Naujienos

Vasario 28 d. Romoje, Lietuvos ambasadoje prie Šventojo Sosto, vyko neseniai Kaune išleistos knygos „Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis (1929–2007)“ pirmasis pristatymas. Šį – interviu, prisiminimų bei asmeninių archyvų fotografijų – leidinį apie Kazį Lozoraitį, buvusį ilgametį ambasadorių prie Šventojo Sosto, taip pat Vatikano radijo lietuvių redakcijos narį, sudarė dailėtyrininkė dr. Giedrė Jankevičiūtė, išleido leidykla Artuma. Knygos leidimą parėmė LR Užsienio reikalų ministerija.

Pristatymo renginį vedė Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas. Dalyvavo ambasadoriaus Kazio Lozoraičio našlė ponia Giovanna Pignatelli ir jų dukra Daina, Romos lietuvių bendruomenės nariai. Apie knygos leidimo mintį, jos atsiradimo priešistorę ir turinį renginyje kalbėjo sudarytoja dr. Giedrė Jankevičiūtė ir leidyklos vadovas bei Artumos žurnalo vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas.

„Manau, kad neatsitiktinai knygą apie Kazį Lozoraitį pirmieji į rankas paima Romos lietuviai. Tai žmonės, daugybę metų gyvenę šalia Kazio Lozoraičio, jį pažinoję, su juo bendravę. Šioje knygoje kiekvienas iš mūsų, net jei ir nepaminėtas – turiu galvoje Romos lietuvių bendruomenę, nes visų jos narių išvardyti neįmanoma – ras savo asmeninės istorijos fragmentą“, – tvirtino G. Jankevičiūtė, išreikšdama viltį, kad knygoje pavyko sutelkti „dalelę tos kultūrinės atminties, kuri egzistuoja kaip žodiniais pasakojimais virstantys prisiminimai. Deja, laiku neužfiksuoti, jie išnyksta su ją saugojusiais žmonėmis“.

Pristatydama knygos turinį Giedrė Jankevičiūtė atskirai aptarė dvi jos dalis: pirmojoje skaitytojas ras paties Kazio Lozoraičio papildytus ir pakoreguotus savo interviu, išaugusius iš publikacijų Artumos žurnale. Tai septyni pasakojimai apie Lozoraičius ir Matulaičius, tarpukario Kauną ir gyvenimą Romoje, italus bei lietuvius, skaudų Lietuvos pasiuntinybės Italijoje likimą, okupuotos Lietuvos diplomatijos darbuotojų kasdienybę bei darbus. Antroji knygos dalis – Kaziui artimų ir jį pažinojusių žmonių prisiminimai.

Dr. G. Jankevičiūtė pabrėžė žmogiškumo ir tautinės savimonės aspektus, kurie akivaizdžiai skleidžiasi gyvą Lietuvos istoriją bei jos žmonių likimus iliustruojančioje knygoje. Ji sakė, kad paėmusi į rankas leidinį ir pamačiusi jį kaip visumą pastebėjo vieną dalyką, apie kurį nebuvo pagalvojusi sudarinėdama knygą, bet kurį laikanti „nemenku privalumu, ypač išryškėjusiu šiais visuotinės visų kritikos, vertybinės sumaišties ir skepsio laikais“. „Knyga apie Kazį Lozoraitį mūsų viešojoje erdvėje pristato mandagius, išsilavinusius, protingus, pasaulio mačiusius, tolerantiškus lietuvius, mylinčius ne tik savo šeimą, bičiulius ir artimuosius, bet ir savo šalį. Versdami knygos puslapius, bendraujame su subtilų humoro jausmą ir gerą skonį turinčiais žmonėmis. Trumpai sakant, knyga pristato lietuvius, kurie leidžia tikėti ir didžiuotis Lietuva“, – sakė G. Jankevičiūtė.

Darius Chmieliauskas supažindino, kaip beveik prieš trejus metus kilo sumanymas išleisti tokį leidinį. 2006-ųjų pavasarį Lietuvoje buvo pristatoma Giedrės Jankevičiūtės parengta ir „Aidų“ leidyklos išleista knyga „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ – K. Lozoraičio žmona Pignatelli-Lozoraitis. „Tada žvelgiau į ambasadorių Kazį (kuris, kaip jam būdinga, nenorėdamas būti pirmame plane, laikėsi nuošaliau) ir išdrįsau pasvajoti: kodėl gi negalėtų atsirasti pasivaikščiojimų su Kaziu po Lozoraičių šeimos istoriją, po smetoninę Lietuvą, po ypač sunkius mūsų tėvynei metus ir po naujuosius viltingų permainų laikus? Juk Kazys visa tai išgyveno iš vidaus, būdamas nuolat greta savo tėvo, diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio, vėliau – savo brolio, o paskui ir pats 12 metų eidamas Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto pareigas“, – sakė D. Chmieliauskas.

Jo teigimu, norėjosi tokio žvilgsnio iš vidaus, t. y. ne tik apie istorines, diplomatines, politines aplinkybes, bet pažvelgti labiau per žmones, truputį praskleisti šeimos, artimųjų istorijas. „Kadangi tuo metu Kazys Lozoraitis ką tik buvo baigęs savo diplomatinę tarnybą, o aš buvau ką tik pradėjęs eiti Artumos redaktoriaus pareigas, išdrįsau tuojau pat pasidalyti šia svajone su pačiu Kaziu, kuris ir vėl, su jam būdingu kuklumu, santūriai priėmė tą idėją, tačiau nepasakė „ne“. To man ir užteko, jog nieko nelaukdamas paprašyčiau tos pačios Giedrės, kad ji, daug kilometrų nuėjusi po Romą su Giovanna, galėtų leistis kelionėn ir su Kaziu po jo šeimos istoriją“, – sumanymo aplinkybėmis dalijosi jo autorius.

Tai nebuvo ketinimas parengti išsamią monografiją, bet trumpais straipsniais pažvelgti į keletą K. Lozoraičio gyvenimo prisiminimų. Taip ir gimė straipsnių ciklas Artumoje, spausdintas nuo 2007 m. sausio iki liepos. „Tiesą sakant, man labai norėjosi, kad tie straipsniai nesibaigtų, nes buvo labai įdomu ir jauku juos skaityti. Tačiau ir pats Kazys kuklinosi, kad bus jau per daug dėmesio jo asmeniui“, – prisiminė D. Chmieliauskas, atkreipdamas dėmesį, jog K. Lozoraitis tuo metu intensyviai rūpinosi šeimos bibliotekos tvarkymu bei perdavimu Lietuvai. „Man pasidarė ramiau, kai sužinojau, kad Kazys, sutvarkęs bibliotekos perdavimo reikalus, ketino pats sėsti prie išsamių savo prisiminimų, – teigė Artumos redaktorius ir tęsė, – deja, taip jau nutiko, kad 2007-ųjų liepą užbaigę tą ciklą žurnale, rugpjūtį jau turėjom paskelbti In memoriam Kaziui Lozoraičiui“... Kaip tik tada tapo neabejotina, jog reikia pakalbinti kitus žmones, artimai pažinojusius Kazį ir su juo bendravusius. Tokiu nedideliu darbeliu tikėtasi parengti kuklų ambasadoriaus įamžinimą, bent kiek užpildantį tą spragą, likusią netikėtai jam iškeliavus ir nespėjus parengti savo prisiminimų.

„Iš pradžių knygą tikėjomės išleisti mirties metinių proga, tačiau matydami, kad nespėsime, nutarėme neskubėti, bet parengti gerai. Smagu, kad Užsienio reikalų ministerija suprato mūsų siekius ir parėmė šios knygos leidimą net ir šiais finansiškai sunkiais laikais, nes tai tikrai verta ir teisinga. Be kita ko, šiemet Kaziui būtų sukakę 80 metų. Tebūnie tai kuklus, simboliškas padėkos ženklas Kaziui Lozoraičiui ir jo šeimai už jų nuostabų gyvenimo liudijimą“, – taip palydėdamas šią knygą į skaitytojų rankas sakė D. Chmieliauskas.

Pagal Vatikano radijo informaciją