Naujienos

Klaipėdiečiu save vis dar vadinantis Lietuvos ambasadorius Moldovoje Vytautas Žalys neabejoja anksčiau ar vėliau sugrįšiantis į uostamiestį. Įsimintino 1999-ųjų žygio su lengva kanoja Baltijos jūra nuo Palangos iki Kalmaro miesto dalyvis kol kas plaukia tik sapnuose. Tačiau jo irklas dar tik atremtas į garažo sieną, o ne nejudinamai pakabintas garbingiausioje vietoje.

Ką daug metų būdamas diplomatinėje tarnyboje dabar galėtumėte pasakyti apie Klaipėdą, jos perspektyvas? Ar pasiilgote savo miesto, kaip dažnai jame lankotės?

Tėvas mane vadindavo emigrantu, tiesa, laikinu. Mano savijauta visiškai atitiko tokį apibūdinimą, kadangi visada suvokiau save klaipėdiečiu, laikinai gyvenančiu Vilniuje. "Emigracija" į Vilnių buvo priverstinė - į sostinę važiavau mokslo semtis. Netikėtai ten pasilikau ilgiau nei buvau planavęs. Baigęs aspirantūrą Klaipėdoje tuo metu nebūčiau galėjęs pritaikyti įgytų žinių. Vėliau, perėjus nuolat dirbti į diplomatinę tarnybą, prasidėjo antrasis "emigracijos" etapas, tebesitęsiantis ir šiandien.

Net neabejoju, jog grįšiu į "savo" Klaipėdą, anksčiau ar vėliau. Deja, man netenka taip dažnai, kaip norėtųsi, lankytis uostamiestyje, bet užtat man geriau matyti mieste vykstančios permainos. Šiandien Klaipėda jau ne ta, kuri buvo prieš dvidešimt metų. Negali nedžiuginti burlaivių grįžimas į miesto centrą, darbai piliavietėje, gatvių ir aikščių tvarkymas. Tai nuopelnas žmonių, kurie šiandien dirba Klaipėdai.

"Klaipėdos oras daro žmogų laisvą" - sakydavau savo studentams sovietmečiu. Galiu pakartoti šią nuostatą ir šiandien. Klaipėda yra unikali, tą unikalumą ir turime saugoti.

Parašėte monografiją apie Lietuvos diplomatijos istoriją nuo 1925 iki 1940 metų. Dar gyva istorija, kaip Jūs kartu su kitais dviem "Klajūnų klubo" nariais 1999 metais nuo Palangos iki Kalmaro miesto plaukėte lengva, tik irklais varoma, kanoja. Kokie dar žygiai verda Jūsų mintyse?

Su žymiu lietuvių buriuotoju Jonu Limantu iš Bostono vis susirašinėjame - gal kur paplaukus... Kanojos "Baltoskandija", kuria buvo plaukiama per Baltijos jūrą, įgulos nariai Vytautas Germanavičius ir Audronis Skurvydas gyvena savo rūpesčiais, bet irgi retsykiais atsargiai pasidomi, kokios idėjos sukasi mano galvoje.

Šiaip ar taip, irklas kol kas tik atremtas į garažo sieną ir dar nepakabintas į garbingiausią vietą. O tai reiškia.... Taigi, kol kas plaukiu tik sapnuose, gerai suvokdamas realų pavojų, jog nesunkiai ir sau nejučiom iš buvusio keliautojo galiu tapti tik "Discovery Chanel" žiūrovu. Juo labiau jog visą laisvalaikį skiriu Lietuvos diplomatijos istorijos antro tomo rašymui. 1993 metais pradėjęs šį projektą net negalėjau pagalvoti, kiek jėgų ir laiko užims, rodėsi, eilinės knygos rašymas. O dabar, kaip su tuo lagaminu be rankenos - ir mesti gaila, ir nešti sunku.

Ateityje turiu ir daugiau kūrybinių planų. Tačiau, kol esu veikiantis ambasadorius ir priklausau diplomatinei tarnybai, turiu juos atidėti iki išeisiu į pensiją. Iki jos dar toli, bet tokios žaidimo taisyklės. Šiaip ar taip, blaiviai mąstant, neatrodo, jog artimiausioje ateityje atsirastų projektas "Baltoskandija-2". Dabar man daugiau rūpi, kaip sekasi Andriui Varnui kelionėje burlaiviu aplink pasaulį.

Kaip vertinate dabartinę tautiečių patriotinę savimonę? Ar išties tauta prarado moralinį veidą, o politikai niekaip neįstengia ištraukti rankų iš savo kišenių? Ar nenuvilia tai, ką matote šiandienos politikoje?

Seniai pastebėjau, jog ilgai gyvendamas toli nuo Lietuvos nori nenori imi kiek kitaip nei čia likę tavo draugai ir bičiuliai vertinti tėvynėje vykstančius procesus. Kitaip atrodo ir probleminiai momentai, nuo kurių neapsaugota nė viena valstybė, nė viena visuomenė nei Rytuose, nei Vakaruose.

Esminis klausimas - su kuo norime lygintis, į ką lygiuojamės? Gal ir gerai, kad dažnai esame nepatenkinti, tiesa, jei tik nepasitenkinimas esama padėtimi skatina mus dirbti efektyviau. Su panašiomis problemomis susiduriama ir kitose Europos valstybėse. Žinoma, kiekvienoje šalyje sava specifika, bet nesame jokia išimtis, joks draustinis.

Europos Sąjungos naujokų būryje nei ką lenkiame, nei atsiliekame pilietinės visuomenės kūrime. Kita vertus, suprantu, jog kartais ilgimės 1988-1990 metų dvasios, to neapsakomo tautos vienybės pojūčio. Bet amžinai euforijoje gyventi negalima. Keičiasi laikai, keičiasi ir uždaviniai. Lietuvoje formuojasi nauja politikų karta, duokime laiko jiems pasireikšti.

Kuo dabartiniai laikini Jūsų namai - Moldova - panašūs į Lietuvą? Koks mūsų įvaizdis?

Remiantis oficialia statistika, Moldova šiandien lyg ir neturtingiausia Europos valstybė. Galiu užtikrinti, kad čia būtent tas atvejis, kai statistika neatitinka realios padėties. Moldova - jokia išimtis Nepriklausomų valstybių sandraugoje. Nematau, kad moldavai gyventų blogiau, tarkim, už Kaliningrado srities gyventojus.

Galiu užtikrinti, kad žemėlapyje sunku būtų rasti valstybę, kurioje Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, įvaizdis būtų toks perdėm pozityvus. Moldovos intelektualai Baltijos šalims, visų pirma Lietuvai, negaili šiltų žodžių ir kartu apgailestauja, jog dar prieš 20 metų pagal išsivystymą buvusi viename lygyje su Lietuva, šiandien Moldova pastebimai atsilieka. Moldovos vystymąsi stabdo iki šiol neišspręstas teritorinis Padnestrės konfliktas, o ten, kitame Nistru krante, sutelkta žymi dalis Moldovos pramoninio potencialo.

Lapkritį Vyriausybė, taip pat ir Užsienio reikalų ministerija, šventė 90 metų sukaktį. Ką reiškia tie 90 metų? Koks laikotarpis, Jūsų nuomone, buvo pats sudėtingiausias, pareikalavęs daugiausiai iššūkių?

Lietuvos valstybės atkūrimas po Pirmojo pasaulinio karo gali būti lyginamas su nelaukto kūdikio gimimu. Atitinkamas buvo ir "džiaugsmas" Europoje jam gimus. Naujagimiui niekas neskubėjo įforminti gimimo metrikos, jam pačiam teko tuo pasirūpinti - ir mūšio lauke, ir diplomatinės kovos frontuose.

Tie "diplomatai valstietiškais veidais" (taip lietuviai apibūdinami viename to meto vokiškame šaltinyje) visai neblogai išlaikė egzaminą. Jiems pavyko pasiekti ne tik Lietuvos valstybės pripažinimą de jure, bet ir prisijungti Klaipėdos kraštą.

Kovos su Lenkija dėl Vilniaus ir rytinių Lietuvos teritorijų, mano galva, buvo didžiausia lietuvių ir lenkų politikų bei diplomatų klaida ir nesėkmė XX amžiuje. Tiesiog aukščiausias politinio nesubrendimo pasireiškimas. Kažkodėl nesuveikė savisaugos instinktas, kažkodėl labai lengvai buvo pamirštos istorijos ir geopolitikos pamokos.Lietuvos sostinės ir rytinių žemių užėmimas 1920 metų spalį kai kuriems kaimynams suteikė daug džiaugsmo, nes abiejų valstybių santykius įvarė į aklavietę, suardė ir natūralią geopolitinės gravitacijos procesų raidą rytiniame Baltijos jūros subregione.

1990 metais buvo iškilę tie patys arba labai panašūs rūpesčiai bei problemos kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo. Esminis momentas - tarptautinė aplinka jau buvo kita, nors kova dėl Lietuvos grįžimo į Europą buvo ne mažiau sudėtinga, o kai kuriais atvejais - ir ne mažiau nuožmi.

Ar kartais nepafantazuojate, kaip dabar atrodytų Klaipėdos kraštas, jei nebūtų prijungtas prie Lietuvos?

Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos buvo neišvengiamas. Jei Lietuva nebūtų prisijungusi krašto, greičiausiai būtų buvęs realizuotas Gdansko - laisvojo miesto - variantas. Dabar sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs klaipėdiečių gyvenimas laisvajame mieste. Tikimybė Klaipėdai likti Tilžės dydžio miestu su atsilikusiu, strateginio užnugario neturinčiu uostu buvo labai didelė.

Žinoma, būta ir kitos, labiau teorinio pobūdžio galimybės - palankiai susiklosčius aplinkybėms, klaipėdiečiai galėjo verstis ne ką blogiau už Gdansko gyventojus, tačiau pagal savo reikšmę Klaipėda niekada neprilygo Gdanskui. Rygai, Gdanskui, Karaliaučiui uostas konkurentas visiškai nebuvo reikalingas. Stiprų interesą Klaipėdos uosto plėtra turėjo tik Lietuva.

Aišku ir tai, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Klaipėdos krašto grįžimas į Vokietijos sudėtį buvo neišvengiamas, nors scenarijų galėjo būti įvairių. Klausimas "kas pasiruošęs žūti dėl Klaipėdos?" 1939-ųjų kovą taip ir liko neužduotas Lietuvos kariams. Tačiau beveik neabejoju, jei 1923 m. kraštas nebūtų prijungtas prie Lietuvos, po Antrojo pasaulinio karo Klaipėda būtų tapusi Kaliningrado srities dalimi.

Labiausiai intriguojantis yra kitas klausimas, kaip toliau būtų klostęsi įvykiai, jei Lietuvos kariai būtų ginklu pasipriešinę Vokietijai. Neabejotina, kad vokiečiai būtų užėmę ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir didelę dalį Lietuvos. Kur vermachto daliniai būtų sustoję - šiandien sunku pasakyti. Tikėtina, kad dalį Lietuvos teritorijos su Vokietijos pritarimu būtų pasiglemžusi ir Lenkija, kaip kad ji padarė užimdama Tešino sritį Čekoslovakijos okupacijos metu.