Naujienos

Saulėtas ir gražus sekmadienis Romos Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje. Mišios, kuriose meldžiamės už naują ambasadoriaus Šarūno Adomavičiaus tarnystę. Po kelių dienų – kelionė į Lietuvą ir naujos pareigos. Tačiau įdomu pasikalbėti apie metus, praleistus Romoje. Ko jie buvo pilni, kuo gyventa, kokie prisiminimai išlydi ir iškeliauja kartu? Apie tai – šis pokalbis, vykęs dar Lietuvos ambasadoje Romoje, prieš pat Š. Adomavičiui išvykstant į Vilnių. Nuo sausio 16-osios jis paskirtas LR URM viceministru, prieš tai ėjęs ambasadoriaus pareigas Italijoje nuo 2005 metų rugsėjo 1 dienos.

Prieš tapdamas LR ambasadoriumi Italijoje dirbote LR užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi. Dabar štai esate paskirtas į LR URM viceministro postą. Kas įsiminė per tuos ambasadoriaus metus Italijoje?

Norėčiau pasidžiaugti, kad gerokai suaktyvėjo politiniai, ekonominiai ir kultūriniai santykiai. Lietuvos balsas Italijoje vis labiau girdimas. 2007-2008 metais atidarėme garbės konsulatų vadovaujamus konsulatus Genujoje, Turine, Parmoje. Jau po kelių mėnesių pradės veikti konsulatai Florencijoje ir Palerme.

Atsakant į klausimą, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti garbės konsulas, manyčiau, svarbiausia – tai troškimas nuveikti kai ką prasmingo Lietuvai.

Džiaugiuosi, kad pavyko ambasadoje atidaryti lietuvišką šeštadieninę vaikų mokyklą, kuri veikia jau trejus metus.

Palieku vieną svarbų klausimą dar neišspręstą, tai – prieškario ambasados pastato „Villa Lituania“ likimas. Tačiau reikia pažymėti, kad šis klausimas sudėtinė tarpvalstybinio dialogo tema.

Esame surengę daug susitikimų, jis buvo aptartas per įvairius vizitus.

Jau per pirmuosius savo, kaip ambasadoriaus, oficialius susitikimus kėliau šį klausimą. Pamenu, dar teikdamas  skiriamuosius raštus Italijos prezidentui K. A. Ciampiui užsiminiau apie „Villa Lituania“ problemą. Įdomu, kad jis jau numanė, apie ką kalbėsiu: man užsiminus apie vieną neišspręstą dvišalį klausimą, jis atsakė: „Taip, žinau, žinau, „Villa Lituania“... Labai tikiuosi, kad šis klausimas bus išspręstas.“

Tuometinio Lietuvos premjero Gedimino Kirkilo vizito metu taip pat turėjau progą paaiškinti Italijos ministrui pirmininkui S. Berluskoniui ambasados praradimo istoriją ir klausimo sprendimo būklę. Jis išklausė ir pajuokavo sakydamas: „Dabar žinau, kodėl tavo barzda balta.“

Džiaugiuosi, kad pasisekė S. Berluskoniui iškelti šį klausimą; jo nurodymu, ministro pirmininko kabinetas yra parengęs ir nusiuntęs laišką dėl „Villa Lituania“ Italijos finansų ministrui G. Tremonti. Atsakymo dar nėra, tačiau laukiame teigiamų poslinkių.

Mūsų Seimas yra priėmęs specialią rezoliuciją dėl prieškario ambasados ir išsiuntęs Italijos abiejų parlamento rūmų pirmininkams, užsienio reikalų komitetų pirmininkams tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate Romoje;  šis klausimas nuolat buvo keliamas, ypač Romoje.

Italai buvo pasiūlę 99 metams už simbolinę 1 euro kainą išnuomoti du vadinamuosius „Casalli Strozzi“ pastatus. Šis pasiūlymas nebuvo priimtinas, kadangi pastatai neatitiko keliamų funkcinių, reprezentacinių ir teisinių tikslų ir istorinio teisingumo atkūrimo. Manau, kad Italijos pusė supranta, jog tai – Lietuvos valstybės suvereniteto klausimas, ir kad tai yra principinis dalykas, kurį reikia išspręsti.

Kaip apibūdintumėte dvišalį bendradarbiavimą? Lietuvai tapus ES nare, atsivėrus sienoms, į mūsų šalį ėmė plūsti daugiau italų. Jūsų nuomone, kaip italai mato mūsų šalį? Kas juos traukia, kas galėtų traukti?

Vystosi ekonominiai santykiai, turistiniai srautai į abi puses didėja, plečiasi kultūrinis bendradarbiavimas. Pasisekė nuveikti daug kultūros mainų srityje, užsimezgė nemažai ryšių. Italus ir lietuvius sieja dvasinis artumas, istorinis supratimas.

Į Lietuvą išties atvyksta nemažai italų verslininkų, jie mato potencialą investicijoms turizmo srityje, tai iš tikrųjų sveikintina. Prieš metus Romoje pradėjo veikti Lietuvos turizmo informacijos centras, stengėmės stiprinti ekonominį bendradarbiavimą – ypatingą dėmesį ekonominės diplomatijos stiprinimui skiria ir naujoji Vyriausybė. Ambasada organizuoja lietuvių verslininkų misijas į Italiją, su garbės konsulais rengiame Italijos verslininkų vizitus į Lietuvą.

Kultūros žinių apie Lietuvą sklaida skatina ir verslą. Būna atvejų, kai verslininkas nežino nieko apie mūsų šalį, net kur ta Lietuva yra. Tada tenka jį įtikinti pirmiausia nuvažiuoti į Lietuvą ir pasižiūrėti. Nuvažiavęs pamato ir tada teiraujasi, kur geriau investuoti. O šįmet turim puikią galimybę kviesti juos pamatyti Europos kultūros sostinę Vilnių.

Stiprėja bendradarbiavimas ir karinėje srityje. Norėčiau pažymėti, kad Afganistane, kai buvo užpulta mūsų bazė, italų kareiviai vieni pirmųjų atskubėjo į pagalbą. Geros valios žmonės visada visur laukiami.

Kuo šie metai, praleisti Italijoje einant ambasadoriaus pareigas, Jums svarbūs asmeniškai? Su kokiomis nuotaikomis grįžtate?

Viduržemio jūros regionas visą laiką buvo lyg tolimesnis, daugiau buvo tekę susidurti su vokiška kultūra: pirmoji mano išmokta užsienio kalba buvo vokiečių, vėliau – ambasadoriaus darbas Vienoje, o Italija man visad atrodė tolimesnė. Dabar ir šis regionas artimas, labiau suprantamas ir šitoje srity bus galima daugiau padaryti.

Be abejo, pasiilgdavau Lietuvos, tad norisi grįžus panaudoti patirtį, žinias, kurias įgyji svetur.

Kalbant apie Italiją, lieka sentimentai, nugyventi metai, prisiminimai. Dėkoju Dievui už Italiją, tai buvo visiškai netikėta dovana – niekada nemaniau, kad kada nors gyvenime teks gyventi Italijoje, pažinti jos kultūrą.

Teko susipažinti su daugybe puikių žmonių. Sakykim, prieš tai teko daug girdėti apie  Popiežiškąją Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją Romoje. Man tėvas labai dažnai pasakodavo apie prelatą Ladą Tulabą, pirmąjį kolegijos rektorių, kadangi su juo kartu mokyklą lankė – tėvelis Vaclovas Aliulis, kuris ir dabar yra mūsų šeimos draugas, prelatas Ladas Tulaba ir mano tėvas, jis vis sakydavo, kad jie visi ir „klapčiukais“ buvo Santaikos bažnytėlėje... Tėtis namuose nuolat prisimindavo tuos laikus.

Po Nepriklausomybės atkūrimo parašydavau sveikinimą prel. Ladui Tulabai ir gaudavau atsakymų, dar ir dabar namuose turiu mašinėle parašytų laiškų: „Prisimenu tėtę ir jo gražias seseris...“ Vieną kartą prelatą sutikau netikėtai per jo ir tėvelio Vaclovo Aliulio kunigystės šventimų metines Santaikos bažnyčioje, pamenu, buvau atvažiavęs tuo metu iš Varšuvos, tą vienintelį kartą jį temačiau, tuomet jis buvo Šv. Kazimiero kolegijos rektorius. Prisimenu tą žvalų, pilną gyvenimo meilės žmogų, kurio tokia turtinga gyvenimo istorija. Ir kas galėjo pagalvoti, kad jau po tiek metų atvažiuosiu ir nulenksiu galvą prie jo kapo Romos Campo Verano kapinėse?

Teko ne kartą matyti Jus Popiežiškojoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje, Romoje, sekmadienį prieš išvykstant kolegijos rektorius meldėsi už Jus per Mišias. Kuo Jums buvo svarbi ši kolegija, draugystė su ja?

Ši draugystė man iš tikrųjų brangi, net sunku įsivaizduoti Romą be Kolegijos.

Tai lyg stebuklas, kad Amžinajame mieste, kur gyvena Šventasis Tėvas, Šv. Petro bazilikoje, šalia Šv. Petro kapo, randi Švč. Dievo Motinos Aušros Vartų koplyčią su lietuviškais vaizdais, su Rūpintojėliu – tai pritrenkia. Paskui peržengi Šv. Kazimiero kolegijos slenkstį ir pasijunti kaip namuose.

Roma tiek amžių darė įtaką visiems, taip pat ir Lietuvai. Pvz., popiežius Inokentijus IV atsiuntė karūną Mindaugui. Kolegija Romoje atrodo išties stebuklingas dalykas. Joje du kartus lankėsi ir Dievo tarnas Jonas Paulius II.

Teko pažinti prelatą Algimantą Bartkų, buvusį kolegijos rektorių, kolegijos dvasios tėvą prelatą Stasį Žilį, naują rektorių mons. Petrą Šiurį, studentus kunigus – tiek nuostabių žmonių, todėl esu labai dėkingas, kad čia buvau.

Vis prašiau prelato Stasio Žilio, kad parašytų prisiminimus, kaip mokė Šventąjį Tėvą Joną Paulių II lietuvių kalbos prieš jam vykstant apaštalinio vizito į Lietuvą. Jis yra vienintelis lietuvis per du tūkstančius metų, kuris turi Šventojo Tėvo mokytojo titulą.

Studentai kunigai, kuriuos teko sutikti Romoje, - labai nuoširdūs, paprasti, išmintingi ir dvasiškai stiprūs. Susipažinti ir bendrauti su jais unikali galimybė – pabūti kartu, pajusti jų gerumą – tiesiog daug kam linkėčiau tokios patirties. Prisiliesti prie tokių žmonių labai jau gera, todėl ir liūdna išvykti.

Taip pat išliks labai gražūs bendravimo su Kaziu Lozoraičiu, taip pat ir Daniela Lozoraitiene bei Giovana Lozoraitiene, Algirdu Žemaičiu prisiminimai.

Prisimenu, kaip eidavom į šv. Mišias Santa Lucia della Tinta bažnytėlėje šeštadieniais, kai Kazys Lozoraitis ten ateidavo. Šioje bažnytėlėje šeštadieniais vykdavo lietuviškos Mišios. (Šiuo metu jos perkeltos į Šv. Kazimiero kolegiją.) Kartais žmonių būdavo visai nedaug. Vieną kartą buvom tik Kazys Lozoraitis, aš ir mano žmona Onutė – ir visi trys skaitinius skaitėm. O kunigai buvo gal penki. Tokie dalykai labai suartina, ir jų niekad nepamirši.

Gal ne visi Romoje gyvenantys lietuviai dažnai ateina į Mišias, bet jau vien tas žinojimas, kad yra kolegija, dvasinė lietuviška sala, gali čia ateiti, žmogui padeda jaustis saugiau, leidžia ne tik prisiliesti prie dvasinių dalykų, bet ir pasijusti lietuviu. Kolegijai esu už tai dėkingas. Kaip kad mons. Petras Šiurys – Šv. Kazimiero kolegijos naujasis rektorius, yra pasakęs, kad Šv. Kazimiero kolegija taip pat ilgą laiką buvo Lietuvos ambasada, nes per visą okupacijos laikotarpį kolegija Romoje atliko ir Lietuvos atstovybės vaidmenį.

Lietuvių išeivių bendruomenės kiekvienoje šalyje turi savitą veidą. Kuo išskirtinė Italijos lietuvių bendruomenė?

Galiu palyginti Lenkijos, Austrijos ir Italijos situaciją. Kaip minėjau, Italijos lietuviai, ypač gyvenantys Romoje, turi išskirtinę dovaną – būti šalia Šv. Kazimiero kolegijos, tai suteikia tarsi dvasinę apsaugą ir išskirtinį atspalvį.

Klausimai, rūpesčiai, su kuriais bendruomenės susiduria, vienodi ir būdingi visiems lietuviams, gyvenantiems užsienyje. Pagrindinė užduotis - išsaugoti lietuviškumą, tapatumą, ypač vaikams svarbu tai įdiegti, todėl labai rūpinuosi lietuviškomis mokyklėlėmis. Džiaugiuosi, kad pasisekė atidaryti šeštadieninę lietuvišką mokyklėlę Romoje, nes jau važiuodamas į čia galvojau, kad vienas pirmųjų mano darbų turėtų būti lietuviškos mokyklos atidarymas. Tai labai svarbu.

Metų pabaigoje ypač įstabu pamatyti darbo vaisių, kai vaikučiai per mokyklėlės pabaigtuves vaidina kokį „Grybų karą“ ir prisiminti, kaip sunkiai jie kalbėdavo iš pradžių ar tik kelias frazes galėdavo pasakyti, o per šventę jie jau juokauja tarpusavyje lietuviškai.

Pamenu, kaip Varšuvoje mokyklėlę savo namuose buvo įsteigusi viena nuostabi lietuvių šeima – Vainos, pas juos susirinkdavo nuo šešių iki dešimt vaikų. Paskui mokyklą įsteigėm Generaliniame konsulate. Ten irgi vyresni tarpusavy stengėsi kalbėti lietuviškai, nors iš pradžių pereidavo į lenkų kalbą. Paskui išmoko, tą patį mačiau ir Romoje. Manau, mokykla gyvuos ir toliau, nes ir Lietuvos valstybės politika yra remti tokias mokyklėles, rengti kursus mokytojams, aprūpinti knygomis.

Tikiuosi, kad netrukus turėtų pasisekti įsteigti lietuvišką mokyklą ir Milane. Kreipiausi šiuo klausimu į Milano merę ir išsakiau lietuvių susirūpinimą, jog šiame mieste ir jo apylinkėse lietuvių vaikų jau yra apie trisdešimt, kad reikia patalpų tiems vaikučiams rinktis į šeštadienio mokyklą. Tikiu, jog šiais metais jau pradės veikti ir ši mokykla, nes Milane vaikų gal tris kartus daugiau negu Romoje – Šiaurės Italijoje gyvena daugiau lietuvių.

Tai tokia nuotaika ir grįžtu – su gražiais prisiminimais.

Skrisim su žmona Onute žemaičių kunigėlių būryje, tai bus lengviau. Per tiek metų įdėta nemažai  širdies, palieki dalį jos, tai norisi, kad pradėti darbai tęstųsi. Žinoma, atvažiuos kitų žmonių, tęs ir šiuos darbus, ir kitus pradės. Man bus visad miela atvažiuoti į Romą, pabūti, susitikti su bičiuliais.

O dabar prasidės kitas darbas, dažnai prisimenant Romą.

Kalbino Dalia Žemaitytė