Naujienos

Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO, ambasadorė Ina Marčiulionytė sako, kad į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų objektų UNESCO neišgelbės, jei jų patys nesaugosime. Bendra Baltijos šalių kandidatė į UNESCO generalinio direktoriaus postą 2009–2013 metų kadencijai interviu DELFI sakė, kad Kuršių Nerijos negalima paversti Palanga, o gyvenantieji senamiestyje turi susitaikyti su tam tikrais reikalavimais ir apribojimais.

- Buvote nominuota „Lietuvos Metų Moters“ rinkimuose, iškovojote „Metų karjeros“ apdovanojimą. Ar tapsite UNESCO generaline direktore, paaiškės rudenį, tad ar šis apdovanojimas – avansu?

Taip, manau, kad šiek tiek avansu – nominacija nėra galutinis rezultatas. Tai, kad mane deleguoja trys Baltijos valstybės, turbūt daugiau mūsų paraiška, negu pats rezultatas, tačiau Lietuva tai bando pirmą kartą. Tai – žingsnis, kurį Lietuva kažkada turėjo žengti. Jau vyksta rinkiminė kampanija, šie metai bus labai sunkūs.

Tai ne kandidatų, tai – valstybių kova, mat kiekviena valstybė suinteresuota turėti tokį postą. Tai ir didelė atsakomybė, ir didelė garbė tai valstybei.

- Esate sakiusi, kad nereikėtų iš Vilniaus daryti Honkongo, kur visas senamiestis apstatytas aukštais pastatais, užsiminėte, kad sostinei nereikia prarasti unikalumo. Tačiau Lietuvoje neretai piktinamasi esą „davatkišku“ senamiesčio prižiūrėjimu, kai negalima įsidėti plastikinių langų, stoglangių. Kur yra ta riba?

Panašios problemos beveik visuose pasaulio paveldo objektuose, nes visur bandoma subalansuoti tarp plėtros ir išsaugojimo. Todėl tas problemas sprendžia ir Europos, ir Azijos, ir Lotynų Amerikos miestai.

Senamiestyje gyvenantys žmonės turėtų suprasti, kad jie gyvena unikalioje vietoje, kur reikalavimų ir apribojimų daugiau nei gyvenant Pilaitėje, Pašilaičiuose ar dar kažkur. Jie turi daug privilegijų ta prasme, kad senamiestyje gražu, patrauklu, arti visko. Bet, antra vertus, reikia suprasti, jog teritorija saugoma nacionaliniais ir tarptautiniais įstatymais. Su tuo reikėtų susitaikyti.

Labai svarbu, kad žmogus, perkantis namą ar butą, iš anksto žinotų, kurios pastato dalys saugomos – lipdiniai, freskos ar dar kažkas, ko negalima keisti, kokie apribojimai. Tada prieš pirkdamas jis žinotų, ar būstą įsigyti, ar ieškotis kitos vietos.

Paryžiuje kilo daug klausimų, ką daryti su pastatais, kurie bandomi pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, tam tikrų valstybių turtuoliai nusiperka senus namus, juose įsirengia požeminius garažus arba baseinus.

Prancūzija diskutavo, leisti ar neleisti tai daryti, nors į pasaulio paveldo sąrašą įrašyta labai nedidelė Paryžiaus dalis. Visi šie klausimai nuolatiniai ir nemanau, kad jų mažės – senamiesčio patrauklumas niekur nedings, o vietos fantazijai ir erdvei daugiau neatsiras.

- Kaip vertinate situaciją, kai ant Kuršių marių kranto nelegaliai stovi vagonėliai, aplinkos ministras ragina apsispręsti, ar Kuršių Neriją reikia urbanizuoti, joje kyla nelegalūs pastatai, keliamos oro uosto Nidoje idėjos, nesutariama dėl Neringos naujojo bendrojo plano?

Jau žinau ekspertą, kuris atvyksta vertinti Kuršių Nerijos naujojo bendrojo plano. Visą laiką manau, kad susiginčijus keliems specialistams, geriau turėti objektyvų žodį iš šalies. Atvažiuojantys žmonės nesuinteresuoti, nei vienos, nei kitos pusės negins, tik pasižiūrėję pasakys, kaip jiems atrodo ir kokius sprendimus reikėtų priimti.

Tai – mūsų pačių paveldas. Niekas iš UNESCO mūsų paveldo neišgelbės, jei jo patys nesaugosime. Dažnai spekuliuojama, kad turime blogus įstatymus. Man daugiau kyla įstatymų taikymo klausimas – netaikomi įstatymai patys niekada neveikia.

Yra daug teisminių bylų, mes laukiame, kaip jos baigsis. Visi žinome, kad teismai nieko greitai neišsprendžia – daug bylų, jos apskundžiamos. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija teismuose dalyvauja nuolat, tai atima labai daug laiko. Tačiau teisinėje valstybėje kitokių sprendimų negali būti.

Man visą laiką svarbus asmeninės atsakomybės klausimas po to, kai pasirašai leidimus ir išduodi dokumentus. Dėdami parašus ir priimdami sprendimus žmonės turėtų aiškiai suprasti, ką tai implikuoja.

- Už ko kliūva akys, kai išeinate pasivaikščioti sostinės senamiesčiu ir po Kuršių Neriją?

Visada miniu Trakų gatvę Vilniuje, kur, nedavus leidimo, išmušti stikliniai langai – vitrinos. Dabar tie langai apklijuoti kažkokiu kartonu. Kaip dabar tas kampas atrodo? Namas sužalotas. Žinau, kad dėl to buvo teismai. Su kuo iš užsieniečių tik esu kalbėjusi, visi jie tą kampą prikiša ir sako: „pažiūrėkit, ką padarėte“. Turėtume patys suprasti, ką prisidarome ir kokioje aplinkoje gyvename.

Kuršių Nerijoje nebuvau porą metų. Truputėlį ten ir bijau važiuoti – matai, kas ne taip, ir nelabai ką gali padaryti. Mes visą laiką kalbėjome apie tankinimą. Suprantama, į vieną erdvę nori įkišti kuo daugiau namų.

Tačiau Nida, Juodkrantė turi turėti savo veidą. Mes žinome, kodėl ten žmonės važiuoja. Tą unikalumą reikia saugoti, negalima Kuršių Nerijos paversti Palanga ar Šventąja. Tai visai kito pobūdžio vieta ir vertinama visai dėl kitko. O pastebiu tendenciją, kad ten turėtų būti smagus kurortas, visko daug pristatyta.

Bijau, kad tuomet ne tik kad kurortas netaptų patrauklesnis už Palangą, bet Kuršių Nerija prarastų žmones, atvykstančius dėl jos išskirtinumo. Visą laiką reikia pabrėžti ir išnaudoti stipriausius vietovės bruožus, o ne paversti vietą kažkuo kitu.

- Ar kažkuriam Lietuvos objektui kyla grėsmė būti išbrauktam iš Pasaulio paveldo sąrašo?

Ne. Pirmas žingsnis tam, kad kažkas pabandytų išbraukti – pakliuvimas į pavojaus sąrašą. Mes pavojaus sąraše nesame buvę nė karto. Jei objektas atsiduria pavojaus sąraše, jam duodami namų darbai – pasakoma, ką reikia pataisyti, kad iš pavojaus sąrašo būtum išbrauktas.

Aišku, mes turime problemų, esame padarę ir darome klaidų, bet patys jas bandome ir taisyti.

- Ar Lietuva turi galimybių į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti kokį naują objektą? Prieš keletą metų kalbėta apie Pažaislio vienuolyną.

Visą laiką sakau, kad daugiau atskirų pavienių objektų, kiek jau yra įtraukta į pasaulio paveldo sąrašą, įtraukti praktiškai neįmanoma. Mat jie visą laiką bus lyginami su jau įtrauktais objektais. Vienas Pažaislis turi labai nedaug galimybių būti įtrauktas į paveldo sąrašą, nes žiūrės į kitus vienuolynus Italijoje, kitose Europos valstybėse. Galime galvoti apie serijinę nominaciją arba dviejų, trijų valstybių nominaciją. Jeigu dar norime ką nors pateikti, reikia galvoti ir grupuotis su kitomis valstybėmis.

- Ar Lietuvoje turite mylimiausią vietą?

Tai mano tėviškė Tauragnai. Jie labai gražūs, tai - nacionalinis parkas.

- Atsiimdama „Metų karjeros“ apdovanojimą sakėte karjeros niekada nedariusi, tačiau karjeros laiptais kopiate įspūdingai - tapote UNESCO Vykdomosios tarybos vicepirmininke ir Vykdomosios tarybos biuro nare, bendra Baltijos šalių kandidate į UNESCO vadovo postą. Kaip tai pavyksta?

Visą laiką stengiuosi gerai daryti savo darbą, bet ne dėl to, kad kažkas pastebėtų. Kaip ir „Metų Moters“ rinkimuose – niekas manęs net neklausė, visą laiką kur nors papuolu, nors niekas niekad sutikimo nėra prašęs.

Tačiau kartais atrodo, kad geriausias požiūris – gerai atlikti savo darbą. Jei geri rezultatai, kiti tai pamato. Jei savo darbą mėgsti, jis sunkus nebūna.

UNESCO - Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija - įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo - 1945 metų lapkritį. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Mindaugas Jackevičius