Naujienos

Rugsėjo 28 dieną žydai pasitiks naujuosius, 5772-uosius metus nuo pasaulio sutvėrimo. Šios svarbios šventės išvakarėse Vilniuje viešėjo visame pasaulyje žinomas žydų folklorinis ansamblis „Anahnu Kan“ („Mes čia“) ir vienas jos lyderių bei vadovų Shmuelis Ben-Zvi.

„Nepaisant daugybės išbandymų ir išgyvenimų, mano gyvenimo ratas sukasi laimingai. Kai su ansambliečiais rugsėjo 23 d. Vilniuje, Paneriuose, minėjome Lietuvos žydų Holokausto dieną, galvojau, jog visai nebe daug liko, kad ratas užsidarytų, o aš visa širdimi pajusčiau gyvenimo pilnatvę. Gal iki to momento liko tik vienas žingsnis ir gal tai atsitiks Lietuvoje“, - svarstė žinomas Izraelio radijo ir televizijos žurnalistas bei visuomenės veikėjas S.Ben-Zvi. Į Izraelį iš gimtojo Vilniaus jis išvažiavo prieš beveik keturiasdešimt metų, baigiantis 1971 m., kai po ilgos kovos, siekiant laisvos repatriacijos, keliems tūkstančiams Lietuvos žydų sovietų valdžia pagaliau leido išvykti į Pažadėtąją Žemę.

„Mūsų ansamblis susikūrė lygiai prieš penkiasdešimt penkerius metus. Būdamas jo šokėju, drauge su kitais ansambliečiais įsitraukiau į sionistinę veiklą.

Važinėdami su koncertais po Lietuvą ir visą tuometinę SSRS, mes tuo pačiu užsiėmėte pogrindine veikla, siekdami, kad būtų išlaisvinti Siono kaliniai.

Savo protestą išreikšdavome savotiškomis metaforomis - koncertuodavome, vilkėdami baltus marškinius geltonomis sagomis ir mėlynas kelnes. Tokios mūsų kostiumų spalvos simbolizavo Izraelio vėliavą ir Holokaustą“, - praėjusį sekmadienį po „Anahnu Kan“ koncerto Vilniaus Kongresų rūmuose prisiminimais dalijosi S.Ben-Zvi.

- Ar tokie kostiumai kur nors SSRS gilumoje niekam nekėlė įtarimų ir jums po kurio laiko neteko jų pakeisti kitais?

- Žinoma, kad kėlė. Dažnai žiūrovai ir „tvarkdariai“ po koncertų klausinėdavo, kodėl mūsų kostiumai būtent tokių spalvų. Ir mes drąsiai paaiškindavome.

Bet tuo mūsų ansamblio pogrindinė veikla nesibaigė. 1971 m. rugpjūtį, Vilniuje subūrėme apie 500 žydų ir patraukėme link Panerių. Ten sudėliojome geltoną šešiakampę žvaigždę ir vėl pėsčiomis bandėme sugrįžti į miestą.

Pakeliui, žinoma, buvome apsupti gausių milicijos ir KGB padalinių. Jie sučiupo ir areštavo aštuonis žmones, tarp kurių buvau ir aš.

Keturiolikai dienų mus įkalino tardymo izoliatoriuje Vilniuje, T.Kosčiuškos gatvėje.

Tada, gulėdamas ant narų, dar nežinojau, kad netrukus daugelyje SSRS miestų prasidės žydų procesai. Matyt, mūsų sulaikymas galėjo pasitarnauti ir procesui Vilniuje.

Tik vėliau sužinojau, kad toks scenarijus buvo svarstomas ir LTSR Komunistų partijos CK, tačiau jo vadovas Antanas Sniečkus jam pasipriešino.

Todėl žydų procesų Lietuvoje nebuvo, bet jie vyko ir tuometiniame Leningrade, ir Rygoje, Kišiniove bei Maskvoje.

- Ar, sėdėdamas tardymo izoliatoriuje, negalvojote, kad čia teks palaidoti rožinę svajonę išvykti į Izraelį?

- Dar baisiau - galvojau, kad ant narų baigsis ir mano gyvenimas.

Juk izoliatoriuje teko gyventi pusbadžiu ir, be to, dar - sunkiai dirbti. Kiekvieną dieną mus išveždavo į mišką netoli Vilniaus, kur vėliau buvo pastatytas Lazdynų gyvenamais rajonas.

- O artimieji bent galėjo jus aplankyti?

- Genialus klausimas (juokiasi). Kai Lazdynų miške genėdavome medžius, draugai ir šeimos nariai mums paslapčiomis nešiodavo maistą.

- O bėgti nebandėte?

- Ką jūs! Apie tai negalėjo būti nė kalbos. Jei ir būtume bandę pabėgti, mus būtų jau kitą dieną tikrai sučiupę. Juk sistema veikė nepriekaištingai, be užsikirtimų.

Tačiau ištverti tą įkalinimą mums padėjo miške draugų perduotas radijo imtuvas, kad mes pabandytume pasiklausyti iš Izraelio perduodamų žinių.

- Tai dar pakankamai humaniškai su jumis KGB ir milicija elgėsi, leisdami net radijo klausytis?

- Tiesiog pavyko tą imtuvą įsinešti į izoliatorių, nes mūsų, sugrįžusių iš miško, kažkodėl neapieškodavo.

Beje, turėčiau pastebėti, kad ir kagėbistai Lietuvoje elgdavosi kur kas žmoniškiau, nei Maskvoje ar kur nors SSRS gilumoje.

Kai mane tardydavo KGB rūmuose, priešais Lukiškių aikštę, apklausoje visada dalyvaudavo du karininkai - vienas iš Maskvos, kitas lietuvis. Rusas buvo blogietis, o vietinis - gerietis. Tokia jau buvo KGB veikimo sistema.

Kartą po šešias valandas trukusios apklausos, per kurią negavau nė lašo vandens ir neišleisdavo į tualetą, lietuvis kagėbistas, išvesdamas iš pastato, pašnibždėjo: „Jeigu taip ir toliau laikysiesi, nepražūsi“.

Aš apstulbau. Neatsakiau jam į tai nė žodžiu. Maniau, jog tai - provokacija. Arba galbūt tarp Lietuvos KGB padalinio ir jo centro Maskvoje vyko tam tikra trintis.

Bet geriau grįžkime prie to, kaip mums padėjo tas radijo imtuvas. Vieną dieną vis dėlto pavyko pagauti Izraelio radijo žinias, per kurias buvo perskaitytos visos mūsų, tuo metu kalėjusių Vilniuje, pavardės.

- Ką ta žinia jums reiškė ir kaip informacija apie jūsų grupelės areštą pasiekė Izraelį?

- Mūsų pavardžių pagarsinimas, reiškė tiesiog išsigelbėjimą. Kitaip tariant, supratome, kad jau nedingsime kaip nors paslapčiomis, išstumti iš kokio traukinio arba eidami vakare gatve.

Perduodant informaciją apie žydus Lietuvoje į Izraelį, nuo 1971 m. veikė tam tikra sistema, kurią buvo sukūręs žinomas sionistas ir kovotojas už žmogaus teises Eitanas Finkelšteinas, artimas akademiko Andrejaus Sacharovo bičiulis.

- Ko gero, klausantis tų žinių iš Izraelio apie savo areštą, jums ir gimė mintis kada nors dirbti radijuje?

- Jūs atspėjote. Tada Lazdynų miške daviau sau žodį, kad, jeigu man pavyks išsiveržti į Izraelį, aš dirbsiu tik radijuje.

- Bet prieš tai dar teko išsivaduoti iš izoliatoriaus.

- Žinoma. Ir kaip nebūtų keista, kalėti teko tik dvi savaites. Arešto daugiau nepratęsė.

Tačiau, išėjęs iš izoliatoriaus, buvau iškviestas pas Vilniaus universiteto prorektorių Bronių Sudavičių. Po pokalbio su juo mano studijos iš karto baigėsi, nors jau buvau ketvirtame Istorijos-filologijos fakulteto rusų kalbos ir literatūros specialybės kurse.

Tapęs visiškai laisvu (juokiasi), dar aktyviau įsijungiau į sionistinę veiklą. Važinėjau po visą SSRS, rinkdamas parašus po peticija Jungtinėms Tautoms, kad pagaliau žydams būtų leista išvykti į Izraelį.

- Be tokia veikla turėjo būti dar pavojingesnė, nei šokiai simboliniais rūbais?

- Kažkodėl buvau paliktas ramybėje, kaip kokia nepatogi nuospauda. Tiesa, kurį laiką dėl mano veiklos buvo šantažuojamas tėvas, bet jo nesuėmė.

O aš, grįžęs į Vilnių po parašų rinkimo akcijų plačiojoje SSRS, sinagogoje su draugais rengdavau koncertus ir šokius. Vilniaus sinagoga tiesiog kunkuliavo - joje tuo metu vykdavo nuolatiniai žydų jaunimo susirinkimai, švęsdavome naujuosius metus ir kitas šventes.

Kokie gyvenimo ženklai - lygiai po keturių dešimtmečių, naujųjų metų išvakarėse, aš - vėl Vilniuje! Net galva sukasi!

- Kas galiausiai lėmė, kad jūs prieš keturiasdešimt metų išvykote į Izraelį?

- Viską prisimenu valandų tikslumu: 1971 m., gruodžio 2 d. rytą, buvau iškviestas į tuometinę Vizų ir registracijos tarnybą. Mane priėmęs augalotas pulkininkas dėbtelėjo ir pareiškė: „Tau duodama savaitė, kad išsinešdintum“.

Nuo netikėtumo ir kartu laimės vos neapalpau, bet kišenėse švilpė vėjai. Kaip mums su motina išvažiuoti?

Padėjo žydų solidarumas. Kreipiausi E.Finkelšteino pagalbos. Kai pasiskundžiau jam, kad laiko išvažiavimui turiu tik savaitę, bet neturiu už ką įsigyti nei bilietų, nei vizos, jis atsidarė komodos stalčių ir ištraukė krūvelę pinigų: „Imk ir eik tvarkytis kelionės reikalų“.

E.Finkelšteinas padėjo išvažiuoti ne vienam žydui, o pinigų jis iš Izraelio, JAV bei kitų šalių gaudavo per pogrindyje veikusias žydų organizacijas.

Kartais pinigų atveždavo iš Amerikos į Lietuvą atvykstantys turistai, nes izraeliečiai atvykti į SSRS neturėjo teisės.

Jei kas nors E.Finkelšteiną būtų įskundęs, jis kalėjime būtų atsidūręs ilgam.

- Kur dabar jūsų gelbėtojas?

- Šiuo metu jis gyvena Miunchene. Kurį laiką negalėjau susitaikyti su mintimi, kad jis, 1984 m. atvykęs į Izraelį, po pusantrų metų nusprendė apsigyventi Vokietijoje.

Tačiau net devyniolika metų, dirbdamas Izraelio radijuje, E.Finkelšteino garbei prisistatinėdavau Shmuelio Eitano slapyvardžiu. Kita vertus, svetima pavardė man buvo reikalinga ir tam, kad apsaugočiau nuo persekiojimų tėvą, kuris po skyrybų su mano motina pasiliko Lietuvoje.

- Ar išvažiavote iš Lietuvos, jausdamas nuoskaudas, praradimą?

- Kai kurie žydai Lietuvoje paliko nemenkus turtus. Gal jiems kažko ir buvo gaila, o aš tuo metu nieko neturėjau. Todėl jokio materialinio praradimo nejaučiau.

Mūsų su mama turtas tilpo į du lagaminus. Viename susidėjome drabužius, kitame - šlapias paklodes, nes nesuspėjome išsidžiovinti.

Visos patirtos nuoskaudos taip pat akimirksniu pasimiršo, nes aš visa esybe suvokiau, kad išvažiuoju į laivę!

Kai Maskvoje įsėdome į Austrijos oro linijų lėktuvą, pasijutau žmogumi. Jūs neįsivaizduojate, ką teko išgyventi, kai daug metų negalėjau kalbėti, ką galvoju, skaityti ko noriu, pagaliau - planuoti savo ateities.

O Izraelyje mane pasitiko buvę „Anahnu Kan“ ansambliečiai, nes beveik visas kolektyvas jau buvo išvažiavęs anksčiau.

- Per kiek laiko jums pavyko atnaujinti ansamblio veiklą?

- Kai netrukus iš Lietuvos atvyko ir ansamblio vadovai, mes visi drauge nuvykome į Jeruzalę ir buvome priimti tuometinės Izraelio premjerės Goldos Meir.

Ji palaimino mūsų planus atkurti Vilniuje gyvavusį žydų folkloro ansamblį. 1973 m. gegužę sausakimšoje, daugiau nei trijų tūkstančių žiūrovų salėje pasirodėme su dar Lietuvoje kurta programa, nes naujos parengti nesuspėjome.

Po to pasirodymo prasidėjo svaiginantis laikas - mūsų ansamblis apkeliavo visą pasaulį, neaplenkėme nė vienos šalies, kurioje gyvena nors kiek žydų.

- Kada pirmą kartą po išvažiavimo į Izraelį su ansambliu pasirodėte Lietuvoje?

- Tai labai įdomi istorija. Maždaug prieš šešerius metus Izraelyje susipažinau su tuometiniu Lietuvos ambasadoriumi Alfonsu Eidintu.

Kai jis po vieno mūsų koncerto susižavėjęs pasirodymu sužinojo, kad kolektyvas prieš daugelį metų buvo sukurtas Lietuvoje, pasiūlė atvykti pakoncertuoti į Vilnių.

Ši idėja mane tiesiog užvaldė. Juolab, kad artėjo kolektyvo penkiasdešimtmetis. Pasiūliau švęsti jubiliejų ir Izraelyje, ir Lietuvoje. Bet kai kurie ansambliečiai bei vadovai pamanė, kad aš kuoktelėjau.

Vis dėl man buvo suteikti įgaliojimai veikti. Vienas geras draugas padėjo Vilniuje susitikti su miesto meru Artūru Zuoku, o šis mano idėją suprato akimirksniu. Taip ansamblio jubiliejų 2006 m. atšventėme Vilniuje.

Šiuo metu puoselėju ir daugiau įdomių idėjų. Kas žino, gal netrukus Tel Avivo ir Vilniaus merai susitiks tiesioginiame teletilte?

Birutė Vyšniauskaitė