Naujienos

"Europa siekia suprasti savo buvimą: ji žino, kad jos ateitis yra jos rankose", -- teigė vienas Europos bendrijos kūrėjų Robertas Šumanas. Penkeri Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metai -- pakankamas laikas, kad galėtume įvertinti, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas laisvų ir demokratinių Europos valstybių šeimoje. Tokia savistaba, nuolatinė mūsų veiklos patikra ypač svarbi dabar, kai žmonių pasitikėjimas savo ateitimi, garantuota ekonomine ir socialine raida susvyravo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos, Amerikos ir Azijos šalių.

Ekonominio nuosmukio terpėje lengvai tarsi virusas sklinda nusivylimas. Socialinė įtampa kartais pavojingai išsilieja ne tik į vidaus konfliktus, bet gali atsiliepti net valstybių santykiams. Ypač tuomet, kai kyla pagunda apginti savo tautiečių, savo gamintojų ar eksportuotojų interesus kitų sąskaita.

Spekuliuodami sunkmečiu euroskeptikai ar tiesiog politiniai spekuliantai jau bando laidoti ne tik Lisabonos sutartį, bet ir pačią vieningos, stiprios, taikios ir saugios Europos idėją. Tačiau ne kas kitas, o mes, europiečiai, galime ir privalome išsaugoti ir toliau statyti savo Europos namus. Kurti juos tokius, kad nebijotume ateities, pasikliaudami jau ne kartą išbandytu Europos solidarumu ir gebėjimu įveikti krizes.

Lietuvos kelias Europoje naujaisiais laikas ir buvo mūsų kelias namo: čia, kur dar prieš tūkstantį metų Europos metraštininkai įrašė mūsų vardą. Čia, kur mūsų tauta įveikė vingiuotą istorinį kelią, ne kartą per šimtmečius apgynusi savo teisę gyventi, teisę turėti savo valstybę, teisę kalbėti gimtąja kalba.

Žvelgiant atgal atrodo beveik neįtikėtina, kad 1951 metais, kai kūrėsi naujo gyvenimo viltį nešanti Europos tautų ir valstybių bendrija, Lietuvos partizanams teko aukoti gyvybę už Lietuvos laisvės idėją, o 350 tūkstančių buvusios Tautų Lygos narės -- laisvos Lietuvos valstybės piliečių -- patyrė Sibiro tremtį ir kalėjimus. Laisvąją Europą ar Ameriką lietuviai galėjo pasiekti tik kaip karo ar politiniai pabėgėliai.

Todėl nieko keista, kad tokio bendros Europos civilizacijos suskaldymo į Rytus ir Vakarus padarinius jaučiame ir daugiau kaip po pusės amžiaus.

Pakilusi iš karo griuvėsių, 1969 metais Europos bendrija jau sudarė Muitų sąjungą, o mes dar krūpčiojome nuo Prahos pavasarį sumindžiusių tankų žvangesio. 1988 metais Bendrijos šalys savo studentams atvėrė "Erasmus" programą, o mūsų Sąjūdis vis dar tur ėjo kautis dėl žodžio ir spaudos laisvės, atvedusios į laisvos Lietuvos valstybės atkūrimą.

1993 m. Europos Sąjungos narės sudarė bendrąją rinką, o mes dar tik vadavomės iš sovietinės ekonomikos, kūrėme laisvosios rinkos pagrindus. Teko išmokti ir pirmąsias skaudžias finansų valdymo pamokas, praradus savo indėlius bankrutavusiuose Lietuvos bankuose.

1999 m. Europos Sąjunga sutarė dėl bendros valiutos -- euro, o mes dar skaičiavome nuostolius po Rusijos finansų krizės ir vargano valstybės biudžeto litus, kurių neužteko nei pensijoms, nei kompensacijoms streikuojantiems žemdirbiams ar bankrutavusių įmonių darbininkams.

Prisiminkime, kiek daug pastangų teko įdėti, kol 1995 metais įteikusi paraišką tapti Europos Sąjungos nare Lietuva atgavo savo balsą ir vietą Europoje. Pradėjus vadovauti deryboms dėl narystės, buvo sunku patikėti, kad tam prireiks beveik ištiso įtemptų derybų, skausmingų ekonominių ir socialinių reformų dešimtmečio.

Tačiau permainas, kurias išgyvenome tarsi "ilgą kaip šimtmečiai dieną", mūsų partneriai ir draugai vertino kaip itin sparčias. Dabar net mums atrodo, kad nė nebuvo to skaudžių nusivylimų ir kvapą gniaužiančių pakilimų laikotarpio, per kurį mes, Lietuvos piliečiai, -- lietuviai, lenkai, rusai, gudai, žydai, karaimai, totoriai -- įveikėme skeptikus, netikėjusius mūsų sėkme. Įveikėme todėl, kad dirbome sutartinai, dirbome drauge su savo sesėm ir broliais, gyvenančiais įvairiuose pasaulio kraštuose nuo JAV iki Australijos.

Tai, kad narystę Europos Sąjungoje dabar teigiamai vertina daugiau kaip 69 proc. lietuvių -- 11 proc. daugiau negu stojant į ES, įtikinamai rodo, kad dauguma mūsų pajuto europietiško gyvenimo, laisvo žmonių, prekių, paslaugų, kapitalo judėjimo ir idėjų mainų privalumus. Jaučia net tie, kurie iš inercijos vis dar kariauja prieš Briuselį ar Vakarus apskritai, nors Žalgirio mūšį jau laimėjome prieš 600 metų.

Matyt, kuo aukštesnį pakilimą patyrėme per akimirksniu prabėgusius penkerius narystės Europos Sąjungoje metus, tuo sunkiau susitaikyti, kad tenka iš padebesių staiga nusileisti žemėn. Tačiau šį kartą nesame pasaulyje "vienui vieni" -- galime pasikliauti solidžia savo partnerių parama.

Žinoma, galima ilgai diskutuoti, kodėl per tuos penkerius metus gavę apie 10 milijardų litų siekiančią ES paramą, sulaukę per 10 tūkst. litų užsienio investicijų (skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui), jau milijardais litų kasmet skaičiuodami pelną iš eksporto į 500 milijonų vartotojų turinčią ES vidaus rinką, nesukaupėme atsargų sunkiems laikams. Tačiau aišku viena -- pasaulinį ekonomikos "tvaną" lengviau įveikti, turint Europos Sąjungos parūpintą finansinės pagalbos ratą. Ir

plaukti drauge su partneriais, kurie irkluoja laivą viena, o ne skirtingomis kryptimis.

Tik nereikia pasiduoti iliuzijai, jog ir be mūsų pastangų Europos Sąjunga, JAV ar dar kokia kita pasaulinė galybė išspręs visas mūsų problemas. Konkuruoti, o tai reiškia sėkmingai irtis pirmyn, Lietuva toliau galės tuomet, kai racionalią, nuoseklią ir prognozuojamą ekonominę politiką lydės adekvačios struktūrinės socialinės sferos pertvarkos, ypač švietimo, aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos srityse.

Esame darbšti ir atkakli Europos tauta, ne kartą įrodžiusi, kad kritiniais istorijos momentais galime susitelkti, jei turime bendrą tikslą ir mus vienijančias vertybes. Tik tuomet, kai patys veikiame vieningai ir efektyviai, galime kurti tokią Europos Sąjungą, kokios reikia mums -- efektyviai veikiančios, stiprios ir vieningos. Europos istorija liudija, kad kaskart, kai mūsų bendros vertybės buvo išduodamos, nukentėdavo ne tik atskiros tautos ir valstybės, bet galiausiai -- ir visas Senasis žemynas.

Tačiau pirmiausia dėl bendrų tikslų turime darniai veikti mes, visi Lietuvos žmonės. Neverta sudėjus rankas laukti "gerų laikų" -- šiandien, o ne rytoj yra geriausias laikas veikti.

Todėl siūlau politinėms partijoms susitarti dėl gyvybiškai svarbių mūsų europinės politikos tikslų įgyvendinimo: energetinio saugumo užtikrinimo, euro įvedimo, sparčios integracijos į ES žinių erdvę, saugios ir stabilios aplinkos kūrimo ES kaimynystėje, solidarumo Europoje. Mes galime bendram darbui sujungti savo visuomenės mokslo, verslo, politikos ir diplomatijos potencialą, kad savo rankomis šiandien kurtume ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos ateitį.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas