Naujienos

Užsienio reikalų ministerija, galima sakyti, pati ukmergietiškiausia. Ukmergiškio Vygaudo Ušacko vadovaujamoje ministerijoje neseniai sekretoriumi dirbti paskirtas mūsų kraštietis, buvęs Lietuvos ambasadorius Vokietijoje, Evaldas Ignatavičius. Diplomatą kalbinome J. Basanavičiaus gatvėje gyvenančių jo tėvų, Zosės ir Rimanto Ignatavičių, namuose. Koks buvo pirmas įrašas Jūsų darbo knygelėje? Kada supratote, kad prasidėjo karjera?

Na, gal ir nesuformulavau sau taip, kad štai prasideda karjera... Užsienio reikalų ministerijoje dirbti pradėjau dar besimokydamas universitete, paskutiniame kurse. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, ėmė kurtis naujos institucijos. Daug filologų tuo laiku po jas pabiro – reikėjo jaunų, kalbas mokančių žmonių. Kiekvieną kartą, gaunant vis naujas pareigas, būdavo baisoka jų imtis. Galvodavau, ar susidorosiu. Anglijoje studijavau diplomatiją. Paskui - darbas Lietuvos ambasadoje Varšuvoje – dirbau patarėju. Laikmetis buvo įtemptas... 1990 metais reikėjo švelninti santykius su Lenkija dėl Vilniaus krašto, Šalčininkų. Vėliau ministerijoje vadovavau skyriui, kuris klostė Lietuvos santykius su Rusija, Baltarusija, Ukraina. Dirbau generaliniu konsulu Kaliningrade, viceministru Užsienio reikalų ministerijoje.

Ketverius metus buvote Lietuvos ambasadoriumi Vokietijoje. Papasakokite apie ambasadoriaus darbą.

Lietuvos ambasada – maža Lietuvos dalelė, teritorija kitoje valstybėje. Ji atstovauja Lietuvai visose srityse, pradedant nuo politinių dalykų iki kultūros ir verslo. Tenka organizuoti prezidento, premjerų, Seimo pirmininkų, ministrų vizitus. Tarp Vokietijos ir Lietuvos vyksta glaudus miestų bendradarbiavimas. Taigi ir ne tokių aukštų pareigūnų vizitai – ambasados rūpestis. Pernai buvo Lietuvos metai Vokietijoje. Organizavome apie šešiasdešimt įvairių renginių. Kiek tiksliai Vokietijoje gyvena lietuvių, nėra registruojama. Manoma, kad gali būti nuo 30 iki 50 tūkstančių. Ambasados darbuotojams teko gerokai padirbėti per rinkimus. Nuolat vykdoma kultūrinė veikla – ieškome Lietuvos pėdsakų Vokietijoje. Renkame faktus apie lietuvius, studijavusius, dirbusius šioje šalyje.

Ką tuo metu veikia ambasadorių šeimos? Ar žmonos gali dirbti pagal savo specialybę?

Į Vokietiją vykome su visa šeima – žmona Jolita, sūnumi Simonu bei dukra Gerta. Jolita - ukmergiškė, Simonas taip pat gimė Ukmergėje. Sūnus dabar studijuoja istoriją ir politiką Škotijoje, dukrai – septyneri. Ji lanko mokyklą, taip pat ir šeštadieninę lietuvių mokyklėlę. Ambasadorių žmonos negali dirbti jokio darbo valdiškame ar privačiame sektoriuje. Jų misija – taip pat atstovauti Lietuvai. Yra įvairios veiklos, kuria ambasadorių sutuoktiniai gali būti naudingi savo šaliai. Veikia daugybė klubų, kuriuose vyksta paskaitos, renginiai, labdaros veikla. Neseniai Jolita dalyvavo Žemės ūkio ministerijos organizuotoje kalėdinėje amatininkų mugėje, kur pardavinėjo savo gamintus vėrinius. Lėšos buvo skirtos lietuviškai mokyklėlei Berlyne.

Neseniai išėjo pirmoji Jūsų poezijos knyga „Laikinųjų reikalų patikėtinis“. Kaip suderinate tokias, atrodytų, skirtingas sritis – politiką ir poeziją?

Ambasadorius nėra politikas, negali dirbti vienai ar kitai politinei partijai. Diplomatai – valstybės tarnautojai. O knygos - jos mane lydi visą gyvenimą. Baigęs Ukmergės Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą, Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Knygos – didžiausias mano pomėgis, laisvalaikis. Kartais ir pačiam kyla minčių, kurias užsirašau. Dažniausiai vaikštau su užrašų knygele kišenėje... Nepajunti, kaip apaugi tom knygelėm... Tiek jų prisikaupė, kad kartais ir pats jose pasiklystu. Tai va - ir sudėjau į vieną knygą.

Studijuodamas skaičiau labai daug, bet skaityti reikėjo greitai – nukentėdavo skaitymo kokybė. Dabar skaitau kitaip – savo malonumui. Dideliems kūriniams laiko nelabai turiu, taigi dažniau renkuosi poeziją. Pasiūlyčiau paskaityti Vladą Šlaitą – jo eilėraščiai gyvenimiški. Be to, juose yra ir biblinių temų – tai padėtų savęs ieškančiam žmogui. Šio iš Ukmergės kilusio poeto kūryba buvo mano diplominio darbo tema. Dar pasiūlyčiau paskaityti laiko patikrintas knygas – klasiką.

Koks vokiečių požiūris į Vokietijoje gyvenančius lietuvius? Ar lietuvių bendruomenė kelia kokių nors problemų vietiniams?

Vokiečių požiūris į mūsų kraštiečius geras. Lietuviai puikiai integravęsi šioje šalyje: nesutikau nė vieno keletą metų čia gyvenančio lietuvio, kuris nemokėtų kalbėti vokiškai. Vokietijoje buvo kiek kitokia darbo rinka nei Airijoje, Anglijoje. Čia daug atvykėlių iš mūsų krašto dirba kvalifikuotą darbą – gydytojais, kompiuterių specialistais. Apskritai pagal apklausas vokiečiai, pabuvoję Lietuvoje, apie mus galvoja net geriau nei mes patys apie save.

Per ketverius darbo metus ambasadoje tikriausiai įvyko kokių nors įsimintinų nutikimų, susijusių su mūsų kraštiečiais...

Įdomiausia istorija, kuri nutiko, tai apie ir Lietuvoje išgarsėjusį mūsų keliautoją iš Kupiškio rajono, kuris pėsčias parkulniavo iš Leipcigo į gimtinę. Dabar vokiečiai nori susukti filmą apie šį nutikimą. Nelaimėlį vaidins lietuvių aktorius Liubomiras Laucevičius. Nežinau, kokiu rakursu bus parodytas mūsų žemietis... Savo tikslą – pabuvoti žemės ūkio mugėje Vokietijoje jis pasiekė. Grįžus į Lietuvą vokiečių geležinkelininkai padovanojo bilietą į mugę. Taigi žmogelis ir vėl į Vokietiją nukako...

Būna tų istorijų įvairių – tai pinigai žmonėms baigiasi, tai benzinas. Vieno vyruko draugas „pajuokavo“ – sudegino pasą. Tokiais ir panašiais atvejais lietuviai kreipiasi į ambasadą.

O ar pasitaiko sąvadautojų nuskriaustų mergaičių iš Lietuvos?

Į mūsų ambasadą nesikreipė nė viena. Jų į Vokietiją daugiau atvažiuoja iš Rytų Europos, Balkanų...

Ar mes iš tikrųjų jau Europoje? O gal taip atrodo daugiau mums nei jos „senbuviams“?

Politine prasme – taip. Mūsų įstatymai europietiški. Tačiau yra sričių, pavyzdžiui, kelių infrastruktūra, energetika, kur mes dar esame atsilikę. Nėra ko mums norėti – penkiasdešimt metų be pėdsakų nepraeina. Tas pačias problemas matau ir tarp buvusių Rytų bei Vakarų Vokietijų. Sutinku, kad į mus žiūrima kiek iš aukšto. Dar reikia įveikti ne tik ekonominį, bet ir psichologinį skirtumą. Bet yra ir tokių sričių, kuriose mes turėtume jaustis ne mažiau europiečiai. Tai - menas, kultūra, papročiai. Mūsų verslas taip pat daugeliu atvejų atitinka europinius standartus.

Ar Jums, lituanistui, neatrodo, kad globalizacija pavojinga tokioms mažoms tautoms, kaip esame mes? Ar nenuskurs, neišnyks mūsų kalba, o su ja - ir tauta?

Globalizacija pavojinga visoms tautoms. Su ja atsiranda tam tikras vertybių pakrypimas. Apie tai yra diskutuojama aukščiausio lygio ES valstybių vadovų susitikimuose. Kalbai iškyla grėsmė. Tačiau, mano manymu, Lietuvoje veikia stipri apsauga – laiko veltui neleidžia įkurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Anglų kalbos įtaka stipri ir Vokietijoje, Lenkijoje, kitur. Tik ten dar mažiau saugiklių. Tačiau būdamas lituanistas jaučiu, kad turtingos kalbos mažėja. Tuo reikėtų susirūpinti labiau. Beje, ir bendravimas elektroniniais laiškais, telefoninėmis žinutėmis kalbos neturtina. Prisipažįstu - ir pats senokai tikrą laišką rašiau...

Kam dabar nebelieka laiko? Apie kokią veiklą pagalvojate, kai, pavyzdžiui, išeisite į užtarnautą poilsį?

Norėtųsi rašyti... Ir ne tik poeziją. Gal ką nors iš diplomatinio darbo. Teko vesti seminarus „Diplomatijos menas“, daug domėjausi ta tema. Esu ne vieną straipsnį apie tai parašęs. Lietuvos diplomatija – labai turtinga, prasidėjusi prieš tūkstantį metų. Gaila, kad ji daugiau aprašyta Rusijos, Lenkijos, kitų šalių istorijose, o ne Lietuvos. Ir pateikta kaip jų istorijos dalis.

Kokias mūsų tautos vertybes norėtumėte perduoti savo vaikams? Apie ką turėtų pagalvoti visi lietuviai - nesvarbu, ar gyvenantys Lietuvoje, ar išsiblaškę po platų pasaulį?

Perduoti tai, ką mes patys gavome iš savo tėvų, senelių. Gyvenome Ukmergėje, tačiau beveik visus savaitgalius ir vasaras leisdavau pas senelius Baravykų kaime, netoli Taujėnų. Taigi jų kaimiška vertybių sistema, krikščioniška kultūra artima ir man. Jaunoji karta turi žinoti savo tautos papročius, liaudies dainas, šventes.

Ačiū už pokalbį.

Ligita Juodvalkienė