Naujienos

Apie Lietuvos pasirengimą pirmininkauti ESBO su ambasadoriumi prie tarptautinių organizacijų Vienoje Renatu Norkumi kalbasi Ieva Baubinaitė. – Lietuva 2011–aisiais pirmininkaus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Kaip vyksta pasirengimas? Ar jau galvojama apie būsimus prioritetus? – Be abejonės, galvojama. Mūsų padėtis gana nebloga, nes apie pirmininkavimą sužinojome 2007–ųjų gruodžio mėnesį. Priimtas išskirtinis sprendimas, nes iš karto buvo patvirtintos trys šalys – Graikija, Kazachstanas ir Lietuva. Ir mūsų padėtis geriausia iš jų visų, nes turime laiko pasirengti.

Patį pasiruošimą galėčiau suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji dalis – mūsų politinės programos ir prioritetų parengimas, jos derinimas neformaliose konsultacijose dar prieš pirmininkavimą, galų gale jos patvirtinimas ir pristatymas. Kitas dalykas yra žmogiškieji ištekliai ir gebėjimų sukūrimas, kad mes administraciškai galėtume veiksmingai pirmininkauti organizacijai.

Šiuo metu abu pasirengimo procesai vyksta paraleliai, bet, tarkime, dinamikos aspektu šie procesai yra matomi nevienodai. Galbūt politinės programos rengimą labiau mato užsienio politikos klausimais labiau informuota visuomenės dalis. Tačiau kitas dalykas – pasirengimas techniniu, resursų, finansų aspektu. Ir tai yra labiau matoma viešojoje erdvėje, kalbama, kad tai gali pareikalauti milžiniškų lėšų ...

– Iš tiesų kiek lėšų pareikalaus Lietuvos pirmininkavimas ESBO?

– Į šitą klausimą šiandien negaliu atsakyti. Vyksta įvairios konsultacijos. Susitikome su pirmininkavusių šalių atstovais, aptarėme įvairius klausimus, tarp jų ir galimas sąnaudas. Viskas yra labai sąlygiška. Įvairūs sprendimai kainuoja.

– Ar jau galvojama, kokie bus sprendimai? Galima sakyti, kad ESBO veikia trijose pagrindinėse srityse: politinėje–karinėje, ekonominėje–ekologinėje ir žmogaus teisių srityje. Ties kuria sritimi telksis Lietuva?

– Šiandien galima pasakyti, kad Lietuva visose trijose srityse turės prioritetų. Kol kas jie yra derinami. Tačiau, kalbant apie tą trečiąją, žmogiškosios dimensijos, sritį, vienas iš pagrindinių prioritetų – skatinti demokratizacijos procesus šalyse narėse. Šiandien negaliu pasakyti, kas būtent bus daroma, bet tikrai bus programos, kurias bandysime įgyvendinti.

Politinėje ir karinėje srityje, be abejonės, – tolesnis konfliktų reguliavimas. Mes nežinome šiandien, ką rasime Gruzijoje, Kalnų Karabache, Padnestrėje ar Afganistane, tai yra tose erdvėse, kur ESBO turi gausių misijų. Mes labai tikimės, kad Gruzijoje pavyks išlaikyti misiją. Šiuo metu kaip tik vyksta politinės derybos. Metų pabaigoje, vienai šaliai užblokavus, sprendimas dėl misijos pratęsimo nebuvo priimtas, tad organizacija privalėjo priimti sprendimą dėl misijos užbaigimo proceso. Tačiau jis dar tęsiasi, vyksta tolesnės derybos dėl to, kaip išsaugoti misiją. Sunku nurodyti Lietuvos prioritetą pirmininkavimo metu, nes padėtis yra dinamiška.

Trečioji grupė yra ekonominė–ekologinė dimensija, ne mažiau svarbi ypač finansinės krizės kontekste. Jau dabar ESBO ekonominiuose forumuose pradeda kalbėti apie energetinį saugumą. Tai yra viena iš tų sričių, kuri iki mūsų pirmininkavimo gali būti gana stipriai išplėtota.

– Tačiau grįžkime prie ESBO misijos Gruzijoje. Ji vykdoma nuo 1992–ųjų ir, jei kalbėtume apie konfliktų prevencijos įgyvendinimą, jai tikrai nekaip sekasi. Netgi galima sakyti, kad ji neveikia. Galbūt tuomet iš tiesų reikia naujo mechanizmo, naujo formato?

– Sunku būtų sutikti, kad pati misija neveikia. Vis dėlto misija pateikė gana nuodugnią analizę ir vertinimus viso proceso, konflikto dinamikos, plėtros metu. Bėda yra principų ir įsipareigojimų vykdymas, politinės valios kontekstas. Ir čia turbūt negalima būtų kaltinti misijos, kad ji pati buvo neveiksminga. ESBO misija buvo ir, kol nebaigta, yra vienintelė, kuri gali patekti į konflikto zoną. Jos praradimas, nesukūrus, netgi hipotetiškai kalbant, kitos priemonės, būtų tikrai žingsnis atgal. Lietuvai būtų labai svarbu išsaugoti misiją.

Precedentų esama. Tas pats Kosovas tam tikra prasme yra precedentas. Juk ne visos šalys yra pripažinusios Kosovo nepriklausomybę. ESBO ten turi labai stiprią misiją, kuri yra vertinama kaip viena iš geriausių.

ESBO biuras buvo įsteigtas Čečėnijoje, kai tikrai nebuvo jokio pagrindo Čečėnijos nepriklausomybės pripažinimo žingsniams.

Tikrai yra tam tikrų teorinių ir praktinių precedentų, kurie gali būti naudojami. Tačiau iškyla politinės valios klausimų. Ar Rusija bus pasirengusi žengti šitą žingsnį? Mes labai tikimės, kad ji bus pasiruošusi ar bent jau pasauliniai procesai paskatins Rusiją pakeisti retoriką ir šiek tiek atsižvelgti į tikrovę.

– Bet ta pati Rusija kritikuoja ESBO už tai, kad ši organizacija yra Vakarų įrankis, leidžiantis daryti įtaką vadinamajame artimajame Rusijos užsienyje. Ką jūs atsakytumėte į šią kritiką?

– Rusija turi puikią galimybę naudotis tomis pačiomis priemonėmis, principais ir įsipareigojimais, kuriuos lygiai taip pat yra priėmusios Vakarų šalys. Rusija turi puikią galimybę kritikuoti žmogaus teisių problemas Vakarų valstybėse, jei yra tikrai pagrįstų argumentų. Šiaip jau mes net negalime leistis į tokias diskusijas, nes yra prisiimti įsipareigojimai ir visos šalys turi juos vykdyti. Vienoms sekasi geriau, kitoms – prasčiau. Reikia nuolatinio dialogo, nes, jeigu staiga neliktų ESBO (taip hipotetiškai kalbant), jei kažkas sugalvotų, kad, jei nebūtų ESBO, tai nepadarytų didelės įtakos, manau, labai klystų. Dialogas visada reikalingas. Taip galima priimti sprendimus.

– Bet Rusija taip pat siūlo tam tikrą savo planą dėl ESBO. Ji norėtų, kad organizacija taptų naujos saugumo struktūros architektūros ašimi.

– Atsakyčiau taip: mes ne iki galo matome ir suprantame Rusijos prezidento keliose kalbose išsakytas idėjas. Mes žinome galbūt keletą deklaratyvaus pobūdžio frazių, tačiau nežinome nei turinio, kuris niekada nebuvo oficialiai pristatytas, taip pat nežinome, kokių tikslų siekiama šita iniciatyva. Jei paaiškėtų, kad siekis yra pagerinti įsipareigojimų vykdymą, patobulinti priemones, tai tikrai nebūtų pagrindo nediskutuoti šia tema. Bet jei šios iniciatyvos silpnina ar keičia egzistuojančias institucijas ...Kodėl vartojamas žodis „architektūra“ ar „nauja architektūra“? Tai suponuoja, kad turėtų atsirasti nauji pastatai. Manau, kad tai nėra tai, ko siektų Vakarų valstybės, taip pat ir Lietuva. NATO ir Europos Sąjunga (ES) yra tarptautinės organizacijos, kurių nariai mes esame. Manome, kad jos veikia. ESBO yra veikianti organizacija, kurioje svarbiausia – vykdyti politinę valią.

– Iš tiesų kokia yra ESBO pridėtinė vartė kitų tarptautinių organizacijų kontekste? Juk, galima sakyti, NATO ir ES kartu apima tas pačias sritis, kuriose veikia ESBO?

– Pridėtinė vertė yra platesnė narystė. Ir čia aš turiu galvoje ne tik Rusiją, kuri neabejotinai yra svarbi valstybė, kuri šiandien yra problema ir sprendimo dalis. ESBO yra daug kitų valstybių, kurios mums yra ne mažiau svarbios: Ukraina, Pietų Kaukazas, Vidurinės Azijos valstybės, kurios svarbios strateginiu ir ekonominiu aspektu. Turime Balkanų šalis, kurios nėra ES narės. Taip pat yra partnerių grupės.

Kartais iš tiesų susidaro įspūdis, kad tai yra gremėzdiška masė, kuri sunkiai priima sprendimus. Bet, galiu pasakyti, priimama daug sprendimų, kurie yra svarbūs šalims. Manau, kad organizacijos pridėtinė vertė yra jos suteikiama galimybė sėdėti prie vieno stalo ir kalbėtis su ne visuomet taip pat mąstančiomis šalimis.

– Kaip bus pasinaudojama tuo įdirbiu, kurį prieš Lietuvos pirmininkavimą padarys Graikija ir Kazachstanas? Kokią įtaką turi šalys, kurios pirmininkavo anksčiau?

– ESBO, kaip ir ES kontekste, yra sudaroma vadinamoji „troika“. Trys šalys dirba kartu. Lietuvai tai bus ypač svarbu jau nuo kitų metų. Iš esmės pirmininkavimas prasideda jau kitų metų pradžioje. Mums labai svarbu žinoti ir jausti, kokius prioritetus kels Kazachstanas.

ESBO istorijoje Vidurinės Azijos valstybė dar nė karto nėra pirmininkavusi organizacijai. Mes patenkame į labai įdomią jungtį. Bus galima stebėti, kokie procesai vyks, kai pirmininkaus Kazachstanas. Ar bus pasukta organizacijos stiprinimo ar silpninimo linkme. Atitinkamą situaciją Lietuva ras pradėdama savo pirmininkavimą. Jau dabar mes po truputį perpratome organizacijos „virtuvę“.

– Tačiau ar organizacijos veiklai netrukdys tai, kad Kazachstane vis dėlto jaučiama demokratijos stoka? Ar šios šalies pirmininkavimas nediskredituoja pačios organizacijos?

– Jau tai, kad Kazachstanas konsensuso būdu buvo priimtas kaip būsimas pirmininkas, ne tik iškelia šalies svarbą, bet ir įpareigoja šalį paspartinti tam tikrus procesus. Nevyriausybinių organizacijų kontekste matome didesnį suaktyvėjimą siekiant pagerinti padėtį, kuriant reikalingus teisės aktus, bandant panaudoti geriausią kitų šalių praktiką. Diskusija vyksta. Be abejonės, daugelyje sričių Kazachstanas, kaip ir daugelis kitų šalių, turėtų padaryti nemažai darbo. Tačiau svarbiausia, kad Kazachstanas yra atviras diskusijai.
Žiūrėsim. Jeigu pasirodytų, kad šie procesai lėtėja...Nors tikiu, kad tai neįvyks, nes Kazachstanas yra atsakinga ir rimta valstybė...Bus įdomu.