Naujienos

Naujojo Lietuvos ambasados pastato atidarymo proga Londone viešėjęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis iš savo kolegos – Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus Williamo Hague – išgirdo daug gražių žodžių apie lietuvius.

„Williamas susitikimą pradėjo dėkodamas man už tautiečius. Už jų darbo jėgą, norą dirbti bei užsidirbti. Kolegos teigimu, beveik vien lietuviai pastatė olimpinį stadioną, dirbdami be laisvadienių, „Westfield“ prekybos centrą ir daug kitų Didžiajai Britanijai svarbių pastatų. Atsakiau, kad man nereikia jo padėkų, nes tai, kas šiuo atveju gerai jo šaliai, skurdina manąją“, – kalbėjo A. Ažubalis.

Užsienio reikalų ministras su W. Hague aptarė Šiaurės Baltijos šalių bei Jungtinės Karalystės bendradarbiavimą. Politikai pastebėjo, kad esama labai daug neišnaudotų galimybių. A. Ažubalis būsimus ryšius sutvirtino partnerystei davęs vardą „Šiaurės lankas“. „Nusprendėme, kad reikia bendradarbiauti ne tik premjerams. Kitas susitikimas numatytas vasario mėnesį Stokholme. Siekiame, kad jame dalyvautų ir ekonomikos, ir finansų, ir užsienio reikalų ministrai“, – pasakojo A. Ažubalis.

Lietuvos atstovas taip pat ieškojo pritarimo dėl Europos Sąjungos biudžeto lėšų perskirstymo. Jis kolegai siūlė solidarizuotis su Lietuva, kuri siekia užsitikrinti adekvatų finansavimą uždaromai Ignalinos atominei elektrinei. A. Ažubalio tvirtinimu, sekretoriaus atsakymas buvo „labai geras“ ir iškeltai problemai pažadėta skirti dėmesio. „Taip pat pristačiau įsibėgėjantį Energetinio saugumo centrą. Parodą, kurioje savo eksponatus pristatė 29 karinės kompanijos, trys iš jų – britų.

Planuojame taupyti energetinius išteklius karo srityje: pradedant drabužiais bei ryšio priemonėmis, baigiant taupesniais varikliais. Šioje diskusijoje paprašiau Williamo paramos, nes mes 2013 metais siekiame gauti NATO konferencijų centro statusą“, – spaudos atstovams pasakojo A. Ažubalis.Užsienio reikalų ministras tvirtino, jog kalbant apie santykius su Rusija jo bei W. Hague pozicijos visiškai sutapo. „Britai ir lietuviai turi bendradarbiauti su Rusija, bet būti atsargūs“, – išvadą reziumavo A. Ažubalis.

– Daug kalbėjote apie susitikimą su Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriumi W. Hague. Kokią iš jo išgirdote britų nuomonę apie imigrantus iš Lietuvos?

– Mūsų pokalbį Williamas pradėjo padėka. Sekretorius dėkojo už lietuvius, padedančius išlaikyti Britanijos gerovę. Atsakiau, kad man tokių padėkų nereikia, nes tai yra mūsų lobis, kuris tarnauja jiems. Ir tai, kas gerai jam, blogai man, nes Lietuva netenka fizinės jėgos bei protų.– Seimo pirmininkė I. Degutienė visai neseniai labai neigiamai atsiliepė apie išeivius.

- Kaip manote, kodėl vyksta nesusikalbėjimas tarp emigrantų ir likusiųjų Lietuvoje?

– Aš manau, kad nesusikalbėjimo atvejai yra ganėtinai reti. Vis dažniau emigrantai atranda ryšį su Lietuva. Juk esama įvairių renginių, pasaulinių lietuviškų švenčių. Lietuviai yra labai jautrūs, visi tiesiog įaudrinti situacijos, kuomet ekonominė padėtis verčia ieškoti geresnio gyvenimo svetur, o išvykusieji neretai sulaukia priekaištų. Kiti mato, kad kažkas išvažiuoja, ir galbūt esama natūralaus pavydo ar nepasitenkinimo, kad dėl skanesnio kąsnio išduodama tėvynė ir nebeskiriama dėmesio jos gerovei išsaugoti.

Aš manau, kad Lietuva turi tris problemas, kurias itin sudėtinga išspręsti: ekonomika, energetika ir emigracija. Šiais metai vyksta beprecedentis įvykis – mūsų šalies eksportas išaugo 35 proc., ko nėra buvę Lietuvos istorijoje. Mes stojamės ant kojų, o tuo pat metu senka mūsų jėgos – netenkame gabių ir darbingų žmonių. Vienintelis dalykas, galintis sustabdyti emigraciją – panašios gyvenimo kokybės pasiūlymas. Tačiau kai statybininkas Didžiojoje Britanijoje gauna aštuonis kartus didesnę algą nei Lietuvoje, mes negalime nieko. Kad Lietuva pasiektų panašią finansinę padėtį, prireiks ne dešimties metų.– Šios kelionės metu buvote susitikęs su išeivijos lietuviais.

- Kokios, jūsų nuomone, konkrečios naudos gali atnešti bendradarbiavimas su užsienio lietuvių organizacijomis?

– Kai kurios investicijos „atėjo“ į Lietuvą Sičio (London City) lietuvių dėka. Kitos investicijos įplaukė į Lietuvą „litvakų“ dėka iš Izraelio. Žinoma, visi šie teigiami dalykai neapsiėjo be Lietuvos diplomatų pagalbos. Manau, jog reikia palaikyti lietuvius, kad ir kur jie gyventų, lygiai taip, kaip jie mus palaiko. Juk mūsų pareiga rodyti neapsimestinį dėmesį išeiviams, kad jie nenutautėtų, tam, kad žodis „Lietuva“ kažką reikštų jiems ir jų vaikams. Man pavyzdžiu išlieka Amerikos lietuviai, kurie sugebėjo savo vaikus bei anūkus išmokyti lietuviškai. Dabar žmonės tapo pragmatiški, ko gero, 50 metų skurdinimo nepraėjo be pasekmių tautiškumo klausimu.

– Paaiškinkite plačiau programos „Globali Lietuva“ reikšmę ir kaip konkrečiai ją vykdote.

– Ją įgyvendina dvylika institucijų, pradedant švietimo bei socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri yra atsakinga už grįžtančių žmonių paramą, ieškant nišos socialinėje terpėje. Ambasadų tinklas pasaulyje atsakingas už informacijos plėtrą tam, kad grįžę į tėvynę žmonės visada žinotų, kur kreiptis. Taip pat skiriame pinigų pasaulinei televizijai stiprinti.

– Ar galime tikėtis, kad užsienio lietuviai vieną dieną galės dalyvauti rinkimuose balsuodami internetu?

– Estijoje, įvedus elektroninį balsavimą, rinkėjų skaičius nepakito. Jei žmogus nejaučia pareigos dalyvauti šalies politiniame gyvenime, nepadės nei elektroninis balsavimas. Man tai panašu į pataikavimą liaudžiai. Šiam klausimui reikalingas politinis susitarimas. Tokiu atveju rinkėjų parašas nebūtų apsaugotas. Elektroniškai pasirašo tik vyriausybės nariai, vadinasi, tik jų parašai šalyje yra apsaugoti, daugiau niekas neturi šios galimybės. Be to, kas galėtų garantuoti, koks asmuo ir kiek kartų balsuoja iš vieno kompiuterio?

Derėtų identifikuoti kiekvieną kompiuterį, norint suorganizuoti „švarius“ rinkimus. Aš nesu prieš elektroninio balsavimo sistemą, tačiau norint tvarkingai tai surengti, reikia daug lėšų bei daugumos pritarimo.

Sigita LIMONTAITĖ

Straipsnis iš tinklalapio www.tiesa.com