Naujienos

Neseniai Vyriausybė nutarė, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID), pagrindinė institucija kuruojanti išeivijos reikalus, bus reorganizuota iki kitų metų pradžios. Užsienio lietuvių reikalai bus pavesti Užsienio reikalų ministerijai (URM). O reorganizuojama departamentui vadovauja būtent iš diplomatinės tarnybas atėjęs Arvydas Daunoravičius. Jis įsitikinęs, kad TMID reorganizacija yra protingas žingsnis atliekamas pačiu laiku. TMID generalinis direktorius sako, kad sunkmetis gerokai apkarpęs ir jo vadovaujamos įstaigos biudžetą atsijos ir tikrai pasišventusius lietuvybei žmones, nes anot jo, kartais užsienio lietuvių organizacijos buvo steigiamos tik tam, kad gautų lėšų iš TMID. Neseniai apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento bei Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro (LGĮTIC) reorganizaciją kalbėjomės su pastarosios institucijos vadovu.

Šiandien klausiame koks gi yra jūsų požiūris į šį procesą?

Jei leisite, norėčiau pradėti truputį iš toliau. Visus mus užklupo sunkmetis. Neišvengiamai jį pajuto ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Sumažėjus mūsų biudžetui (TMID – aut. past.) visgi turime privalomų finansinių įsipareigojimų mokykloms užsienyje, negalime nustoti mokėti atlyginimų mokytojams ir dėstytojams, kultūros darbuotojams. Sumažėjus biudžetui ir vykdant tuos privalomuosius įsipareigojimus atitinkamai likutis liekantis bendruomenių projektams labai ženkliai sumažėjo. Man yra labai gaila, kad kai kurios lietuvių bendruomenės užsienyje neįsigilinusios į tą situaciją padarė išvadas, kad departamento kaip jau ir nėra. Tai visiškai klaidinga išvada. Departamentas dirba ir vykdo visas savo funkcijas. Tik kai kur sumažinti mąstai dėl sumažėjusio finansavimo. Negalime kompensuoti biudžeto sumažėjimo, bet aktyvumą ir dėmesį tikrai išlaikome. Kolegas raginu, kad nepamirštų, jog esame labai svarbi institucija.

Kaip žinia, Vyriausybė priėmė nutarimą, pagal kurį nuo kitų metų sausio 1 dienos departamento funkcijos ir pareigos bus išdalintos trims ministerijoms. Tad turime pakankamai laiko pasiruošti, kad kuo lengviau įsilietume į ministerijas ir, kad tautinės mažumos ir užsienio lietuviai kada nors ateityje šią situaciją prisimindami galėtų tik juoktis iš savo nuogąstavimų.

Į jūsų klausimą dėl reorganizacijos galimi du atsakymų variantai. Vienas labai formalus – mes kaip valstybės tarnautojai nekvestionuojame politinių sprendimų, kuriuos priima Vyriausybė, kuriai mandatą suteikė Lietuvos piliečiai. Bet kalbant žmogiškai, mano galva, laikas kai tautinių mažumų ir užsienio lietuvių reikalai buvo vienoje institucijoje turbūt jau yra praeityje. Savo laiku tai buvo idealiai teisingas sprendimas, bet jau praėjo dvidešimt metų nuo departamento įkūrimo. Tų dviejų itin Lietuvai reikšmingų sričių susiliejimas vienoje institucijoje jau pradėjo nebeatitikti šiandienos realijų. Šį klausimą ne kartą kėlė ir Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), jie norėjo atskiros institucijos kuruojančios jų reikalus. Jau eilę metų buvo kalbama apie tai, kad tas funkcijas esančias vienoje institucijoje reikėtų kažkaip atskirti. Tad tas sprendimas ir buvo priimtas. Mano galva, jis yra pakankamai logiškas, nes atitinkamos funkcijos tenka toms ministerijoms, kurios turi ir resursų, ir patirties jas atlikti. Be to, nežiūrint pasikeitimų, visos funkcijos išlieka. Kas geriau nei Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) gali žinoti apie formalųjį ugdymą? Arba kas geriau gali išmanyti užsienio lietuvių reikalus, nei Užsienio reikalų ministerija (URM), turinti platų diplomatinių atstovybių tinklą? Pats penkerius metus dirbau generaliniu konsulu Čikagoje ir žinau, jog darbas su lietuvių bendruomene yra kasdieninė duona. Tad logika pasirinkti tokį modelį yra tinkama.

Kaip vertinate užsienio lietuvių nuogąstavimus, kad po reorganizacijos dėmesys jiems sumenks? Bei kaip reaguojate į jų norą turėti atskirą jų reikalais besirūpinančią instituciją?

Turėtume suprasti kokioje sudėtingoje situacijoje yra atsidūrusi Lietuvos valstybė. Nesakau, kad gyvename krizės sąlygomis, ačiū Dievui, Lietuvoje krizės dar nėra. Labai noriu tikėti, kad jos ir nebus. Bet turime pripažinti, kad išgyvename pakankamai sudėtingą sunkmetį. Įlieti departamento funkcijas į jau egzistuojančias ministerijas valstybei kainuoja gerokai mažiau nei dviejų atskirų institucijų kūrimas ir išlaikymas. Nesakau, kad ateityje taip negali atsitikti, bet šiuo sunkmečio laikotarpiu visi supranta, kad reikalauti atskiros užsienio lietuvių ar tautinių mažumų ministerijos nėra realu.

Bet reorganizacija daroma ne vien taupumo sumetimais? Yra ir kitų svarių priežasčių?

Lietuva turi savo atstovybes kokiose 50 pasaulio šalių. Kur mažiau lietuvių, ten ir atstovybių mažiau. Nebūna gi taip, kad bendruomenė nepalaiko jokio ryšio su atstovybe. Jeigu tokių pavyzdžių būtų, tai jau galima vadinti katastrofa. Tai rodytų, kad viskas ten labai blogai. Tačiau tokių šalių nėra. Pats iš patirties žinau ir labai daug mano pažįstamų iš diplomatinės tarnybos palaiko labai glaudžius ryšius su bendruomenėmis. Tad natūralu ryšio palaikymą su užsienio lietuviais patikėti Užsienio reikalų ministerijai. Kuri ir be formalių įpareigojimų pakankamai ilgą laiką tai daro ir daugumoje atveju tai atlieka labai gerai. Galima išvardinti daugybę mūsų atstovybių, kur santykiai su bendruomenėmis yra tiesiog idealūs. Atstovybės supranta bendruomenių lūkesčius ir poreikius, o pastarosios suvokia atstovybės galimybes.

Liko geras pusmetis iki reorganizacijos pabaigos. Bet gal jau žinote kokiu pavidalu departamentas įsilies į URM?

Planuojama, kad URM bus departamentas pavadintas arba Užsienio lietuvių arba Užsienio lietuvių reikalų departamentu. Jis bus panašiai toks kaip dabar esantys Europos Sąjungos ar Rytų kaimynystės politikos departamentai.

Tai, kad atėjote vadovauti departamentui iš URM yra tik atsitiktinumas ar būtent todėl ir atėjote, kad buvo planuojam TMID jungti būtent prie URM?

Sunku ir atsakyti. Kadangi tikslaus atsakymo ir nežinau. Diplomatinėje tarnyboje dirbau nuo 1991 metų. Su užsienio lietuviais daugiausia susidūriau, neskaitant mano darbo Belgijoje, Čikagoje. Ne man save vertinti. Bet, matyt, labai neprisišiukšlinau per tuos penkerius metus, jeigu galėjau būti vienu iš kandidatų ir dalyvauti konkurse užimti TMID vadovo vietą. Turėjau įveikti nelengvą konkursą ir kaip studijų laikais per naktis įstatymus gvildenti. O šis darbas tikrai įdomus.

Konkursą skelbė Vyriausybė?

Taip. Konkursas buvo viešas ir visi norintys galėjo pretenduoti. Kai konkursas buvo paskelbtas, Vyriausybės programoje jau buvo numatyta departamento reorganizacija. Tačiau kai svarsčiau kaip elgtis, dar nežinojau, kad bus vykdoma reorganizacija. Nes aš grįžau iš Čikagos praėjusių metų liepos pabaigoje, o reorganizacijos nuostata atsirado po rinkimų ir naujos Vyriausybės programos paskelbimo. Manau, kad reorganizacija yra pakankamai protingas sprendimas. Tai, kad užsienio lietuvių reikalai perduodami ministerijai, kurios padaliniai yra arčiausiai jų. Juk nesvarbu ar nelaimė nutinka, ar kokia laimė – pirmiausia ateinama į diplomatinę atstovybę.

Užsienio lietuviai taip pat nerimauja dėl TMID darbuotojų, bijoma, kad bus sunku atrasti bendrą kalbą su naujais.

Negaliu sutikti, kad nebeliks tų pačių žmonių. Yra šitame departamente daug geros praktikos ir ji bus išsaugota. Neabejoju, kad nemaža darbuotojų dalis pereis į tas ministerijas, kurioms bus išdalintos departamento funkcijos. Kalbant apie užsienio lietuvių funkciją, neabejoju, kad nemažai darbuotojų pereis į URM. Kita vertus, taikau sau, bet ir kitiems sakau – nesusireikšminkime ir nemanykime, kad esame nepakeičiami. Šitai aš visad sau primenu. Esame valstybės valdymo struktūros dalis ir valstybė neturėtų būti siejama su konkrečiu žmogumi.

O pats ketinate likti jūsų minėtame naujai kuriamame užsienio lietuvių departamente URM?

Kaip ir minėjau, nuo 1991 metų esu diplomatinėje tarnyboje. Kad išvengčiau visokių spekuliacijų ir galimų sąmokslo teorijų kūrimo esu dabar išėjęs iš diplomatinės tarnybos. Bet galiojantys teisės aktai man leidžia sugrįžti į diplomatinę tarnybą, berods per penkerių metų laikotarpį turiu teisę sugrįžti. Neslepiu, kad norėčiau sugrįžti į diplomatinę tarnybą. Nes jaučiu, kad ir noriu, ir galiu ten dirbti.

O kaip dėl būsimo departamento?

Pirmiausia tikiuosi sugrįžti į URM, o kokias pareigas ten gausiu dar anksti kalbėti.

Bet ar pats norėtumėte tęsti darbą būtent su užsienio lietuviais? Ar ši sritis jums pasirodė įdomi?

Labai įdomi. Bet ir labai nelengva. Nes darbas su žmonėmis yra labai sudėtingas. Kita vertus šis darbas labai dinamiškas ir tikrai tampi ne siauros srities žinovu, juk turi išmanyti ir apie mokyklas, ir apie baltistiką, ir apie skirtingų šalių teisės aktus, kurie reglamentuoja ten gyvenančių lietuvių teises.

Kaip vertinate Lietuvos valstybės politiką emigrantų atžvilgiu?

Vyrauja dvi nuomonės – dėmesio išvykusiems pernelyg mažai arba atvirkščiai – jis nepamatuotai didelis. Tobulumui ribų nėra. Jei esi gaunantis – niekad nebus per daug, jei esi duodantis – atrodo, kad kažkur turi būti riba.

Didelė dalis nesusipratimų tarp lietuvių gyvenančių Lietuvoje ir išvykusių kyla dėl pirmapradės nuodėmės – nemaža dalis gyvenančių Lietuvoje išvykusius laiko išdavikais, o išvykusieji likusius – nevykėliais. Tai baisiausias dalykas, kurį tik galima sugalvoti. Tai niekuo nepagrįsta. Tik emocijų išraiška, tarsi sniego kamuolys riedantis nuo kalno ir vis didėjantis. Internetiniuose portaluose vieni ant kitų tik deda. Pagalvokime, juk kiekvienas pažįstame kažką išvykusį svetur. O juk išvykusieji čia paliko draugus, gimines ir artimuosius. Negi jie visi yra nevykėliai? Juk esame viena tauta. Taip gyvenimas susiklostė – vieni neranda nieko geriau nei Lietuva, kiti čia negali savęs realizuoti ir išvyksta. Bet juk dėl to nei vieni, nei kiti nėra blogesni. Visi tos pačios tautos vaikai. Visi esame tarsi didelė pasaulio lietuvių šeima, galime vienas į kitą kreiptis „broliai ir seserys“. O vietoj to vienas kitą interneto svetainių komentaruose esame gatavi paskandinti. Kodėl? Negi pervažiavę sieną iškart imame nekęsti savo draugų ir giminių? Ne. Tai prieš tardami piktą žodį pagalvokime, kad jie yra lygiai tokie pat kaip mes. Mūsų tautos medžio lapai – jų daug ir jie skirtingi. Kuo Vardenis Pavardenis dirbantis autobuso vairuotoju Klaipėdoje yra geresnis ar blogesnis už Vardenį Pavardenį dirbantį autobuso vairuotoju Dubline?

Ir visgi grįžtant prie valstybės politikos. Kokio požiūrio šalininkas esate? Kad Lietuva Dubline turėtų pastatyti mokyklą ar tik simboliškai remti užsienio lietuvius, gal nusiunčiant kokių knygelių?

Mano įsitikinimu, viskas turi prasidėti nuo bendruomenės iniciatyvos. Jei kažkokioje šalyje gyvenantys lietuviai nejaučia poreikio vienytis, jiems nereikia lituanistinės mokyklos, nejaučia noro švęsti lietuviškų švenčių, tai apie ką tuomet kalbame? Jei yra bendruomenės poreikis ir iniciatyva, tuomet Lietuva gali padėti. Prisiminkime senąją emigraciją. Žmonės važiavo ten ir dirbo pačius juodžiausius darbus. Bet jie metėsi kas po dolerį, kas po svarą ir statė bažnyčias, lietuviškus klubus, namus, draugijas, steigė mokyklas. Jiems to reikėjo, jie jautėsi tautos dalimi. Jei poreikis yra, jei bendruomenė pati stengiasi, tuomet mūsų pareiga yra jiems padėti. Bet tikrai negalime čia Lietuvoje nuspręsti, kad kažkokiame užsienio mieste statome mokyklą ir tada galvojame ką su ja daryti. Iniciatyva turi ateiti iš bendruomenės. Tada kai ta iniciatyva yra matoma ir ženkli, mūsų pareiga padėti. Nepamirštant, kad ta pagalba yra iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų.

Kur yra ta riba? Juk kalbant apie tuos pačius Airijos lietuvius, jie tikrai aktyvūs, iniciatyvūs. Prieš kelis metus bendruomenę įsteigė savo noru, o ne kažkieno iš Lietuvos liepti. Tad iniciatyva lyg ir yra, vadinasi mokyklą jiems galime statyti?

Jei yra didelė lietuvių bendruomenė, tai gal yra racijos tartis su ten jau esančia mokykla. Mano galva, reikėtų išsiaiškinti kiek būtų moksleivių, norinčių lankyti tokią mokyklą. Jeigu tas skaičius būtų pakankamai didelis, tai kodėl gi ne. Tiesą sakant, kažkada JAV, Čikagoje, buvo lietuviška mergaičių gimnazija, kuri su laiku tapo nebe lietuviška. Tad pavyzdžių yra.

Aišku, gal turėtume pirmiausia išspręsti visus kalsimus su lietuvių etninėmis žemėmis. Bet, mano galva, jūsų minėtą poreikį tikrai būtina svarstyti. Tik nebūtinai statyti naują mokyklą, visą laiką galima tartis. Įsivaizduoju, kad tai nebūtų identiška mokykla esančioms Lietuvoje, nes kai kurie dalykai vis tiek turėtų būti dėstomi tos šalies kalba. Kadangi kalbame apie šalis, kurios yra Europos Sąjungoje, tai padaryti būtų gerokai lengviau. Bet tam turi būti rimta iniciatyva, ne vien noras.

Tokių idėjų oponentai sako, kad mes savų mokyklų Lietuvoje normaliai išlaikyti negalime, o čia norima, kad už Lietuvos mokesčių mokėtųjų pinigus būtų statomos mokyklos svetimuose kraštuose.

Kaip ir minėjau, kadangi kalbame apie ES valstybę, tai tikrai yra platus teisės aktų spektras, kalbantis apie tautinių mažumų teises. Kaip mes užtikriname Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų teises ir išlaikome rusų, lenkų ir baltarusių mokyklas, to paties galima būtų tikėtis ir mūsų mokykloms Airijoje ar Jungtinėje karalystėje. Gali būti, kad airiai neturėtų paruoštų lietuvių kalbos vadovėlių ar mokytojų, čia mes galėtume pagelbėti, bet algas jau turėtų mokėti jiems Airija, kaip mes mokame rusiškose, lenkiškose ir baltarusiškose mokyklose Lietuvoje dirbantiems pedagogams.

Dar kartą pasikartosiu, svarbu, kad norai sutaptų su Lietuvos galimybėmis, nes kartais mūsų šalies galimybės yra per mažos tautiečių norams ar net reikalavimams. Norėtųsi, kad supratimas būtų iš abiejų pusių. Kad ne tik mes būdami Lietuvoje suvoktume išvykusiųjų poreikius, bet ir išvykę suvoktų koks yra jų vaidmuo išlaikant savo lietuvišką savastį ir suprastų valstybės galimybes.

Užsienio lietuviai yra įpratę, kad rudenį iki gruodžio vidurio jie gali teikti paraiškas TMID savo projektams finansuoti. Ar dėl vykdomos reorganizacijos šioje srityje bus pokyčių? Sukame galvą kaip pasielgti, nes projektai būna susiję ir su ŠMM sritimi, ir su tomis funkcijomis, kurias perims URM. Aš esu už tai, kad tai išliktų. Tik reikėtų pakoreguoti nuostatus. Kitaip neįsivaizduoju. Bet formalių susitarimų dar nėra.

Deimantė Dokšaitė