„Kad tauta būtų sąmoninga, atspari ir gyva, reikia, kad visi jos nariai ją laikytų sava. Kad jos skriaudą laikytų savo skriauda. Jos garbę – savo garbe. Tam skiepyti ir ugdyti geriausia priemonė buvo ir tebėra tautos istorija“.

Šiuos žodžius įamžino Naujoji Romuva. Jų autorius – kultinis Lietuvos istorikas. Straipsniui davęs skambų vardą: „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj“.

Minėtai publikacijai dabar sukanka lygiai 80 metų. Faktas, kad Lietuva juos išgyveno, kad susigrąžinome valstybę, kad turime šansą kurti jos ateitį, įrodo, kad Šapokos, Ivinskio ir kitų istorikų darbai savo misiją išpildė.

Šiandien labiau nei bet kada akivaizdu, kad valstybių gyvenimas ir sugyvenimas keičiasi. Užtat nesikeičia valstybės istorija ir pareiga saugoti jos prasmes. Buvo laikas, kai Šapoka piktinosi, kad „mūsų praeitį mums teberodo svetimi“. Neabejokime, kad taip bus ateity, jei nepažinsime ir nemokėsime jos rodyt patys.

Ateinančius metus vadinčiau galimybės metais. Mes visad žinojom, kad Lietuvos istorija iškalbinga. Bet iki šiol stigo progų, o gal ir gebos pasiekti, kad ji būtų išklausyta. Matau tokią progą kitąmet, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Dėl šios, bet ne tik dėl šios priežasties gimė mintis apie naują Lietuvos istorijos knygą. Šiandien esame čia, nes mintis tapo kūnu.

Nedidelė, patogi, šviesi, lengvai skaitoma knyga. Tai nėra antra Šapokos „Lietuvos istorija“. Toks ir nebuvo autorių tikslas. Bet yra esminių panašumų. Nors kinta skaitymo, rašymo įpročiai ar net požiūriai į skirtingus istorijos elementus, pasakojimo apie Lietuvą leitmotyvas lieka tas pats:

Mūsų valstybė – ne tuščia erdvė, ne svetimų įvykių aikštė, bet visų pirma – sąmoningas istorijos subjektas. O mūsų politinė tauta – teisėta Lietuvos valstybinės tradicijos tęsėja.

Šis prasmingas ir įpareigojantis pojūtis mūsų šalyje turi stiprėti. Stiprėti turi bendri tiesos ir patriotizmo vardikliai. Šiandien dar neišvengiame aštrių ginčų, ką Lietuvos istorijos pasakojime šlovinti, o ką atmesti ir užmiršti. Mano siūlymas: neužmirškime nieko, apie viską kalbėkime atvirai, aiškiai skirkime dėsningus valstybės raidos etapus ir nebijokime atsakingo praeities įvykių vertinimo.

Tam skirta ši knyga. O jos skaitytojas pažins Lietuvą nuo pat pirmojo šalies paminėjimo kronikose iki pat įstojimo į demokratinių Europos Sąjungos valstybių gretas. Lietuvos istorija įrodo, kad pasauliui turime ką pasakyti. Pasakyti tai, ko net artimiausi Europos partneriai dar nebuvo išgirdę. Arba nebuvo nesupratę.

Per pusmetį „Lietuvos istorija“ bus išversta į šešias kalbas bei išplatinta užsienio atstovybėms, diplomatams, švietimo centrams visoje Europoje. Sieksime, kad ji taptų lengvai prieinama ir kiekvienam lietuviui.

Leidinys nėra tobulas. Tai greičiau nelengvo darbo vaisius. Bet lengvų istorijų juk nebūna. O čia aprašytoji mums yra brangiausia.  

Asmeniškai ir ministerijos vardu dėkoju knygos redaktoriui Alfonsui Eidintui ir kitiems knygos autoriams Alfredui Bumblauskui, Antanui Kulakauskui bei Mindaugui Tamošaičiui. Atlikote didelį darbą. Taip pat dėkoju garbiai redakcinei kolegijai. Jos nariai, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriai Raimundas Lopata, Vytautas Radžvilas, Alvydas Jokubaitis ir daktarė Inga Vinogradnaitė, šiuo metu analizuojantys Lietuvos istorijos politikos iššūkius, svariai prisidėjo prie šios knygos atsiradimo savo idėjomis, vertinimais ir akcentais. Dėkoju ir visiems čia susirinkusiems svečiams: Jūsų prasminga veikla grįsta tais pačiais kilniais siekiais.

Mūsų ministerija taip pat didina atidumą istorinės tiesos ir atminties projektams. Realiais darbais siekiame, kad tai taptų pastovus Lietuvos užsienio politikos prioritetas. Ir kokybiškų tarptautinių santykių pamatas. Galite nedvejoti, kad šiais tikslais norėsime ir toliau tartis bei dirbti kartu su Jumis.

Gerbiamieji,

Šapokos knygos misiją išreiškė jo žodžiai: „Atraskime lietuvius Lietuvos istorijoj“. Siūlau šį tikslą patikslinti: „Padėkim atrasti Lietuvos istoriją lietuviams. Ir ne tik lietuviams – visai Europai, pasauliui!“.

Tūkstantmetė tradicija. Žmonių pasiekimai ir tragedijos. Apdainuota kalba, kultūra. Įgimtas laisvės, pagarbos, idealizmo, nepasidavimo instinktas. Tai Lietuvos indėlis į Europos paveldą ir ateitį. Tai įkvepiantis pavyzdys pasauliui.

O labiausiai viliuosi, kad tai bus pavyzdys mums – Lietuvos piliečiams. Juk Lietuvos istorija tęsiasi. O kaip ji tęsis, priklausys nuo mūsų pačių.