Sakoma, kad tautos save įtvirtina tik istoriškai. Bet neužmirškime, kad tai įmanoma tik tuomet, kai pati istorija yra įtvirtinta tautos atmintyje. Lietuvių sąmonėje labiausiai žvilga mūsų karaliaus Mindaugo karūna, Durbės mūšį menančios kuršių ir žemaičių pelkės, Gedimino laiškų antspaudai, o ypač – Žalgirio mūšis (kurio 600 m. jubiliejų iškilmingai šventėme prieš porą metų). Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinė raida kupina ir kitų reikšmingų įvykių, tokių kaip Chotyno (1621), Salaspilio (1605), Oršos (1514) mūšiai. O šiandien Jūsų lūpomis lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, moldavų ir rusų tautos garsiai prabyla apie dar vieną lengendinį mūšį – Mėlynųjų Vandenų (1362).

Nesu istorikas ir nebandysiu užbėgti Jums už akių pasakojimais, kaip klostėsi įvykiai prieš 650 metų. Nekalbėsiu ir apie tai, kokią taktiką rinkosi Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, kurio jungtinės pajėgos, papildytos Kijevo ir Voluinės kariais, stojo prieš Aukso Ordą. Pabrėšiu tik tai, kad ano meto įvykiai lėmė tolesnę Vidurio Rytų Europos istorijos tėkmę. Sakau tai pakiliai. Ir ne todėl, kad po mūšio Lietuva tapo didžiausia Europos valstybe. Svarbiau yra tai, kad pergalingame mūšyje Algirdui laimėjus Ukrainą, Ukraina laimėjo Europą, krikščionybę ir laisvę toliau skleistis ukrainiečių savimonei.

Ne veltui laikus, kai Ukrainos žemės priklausė LDK, metraščiai ir istoriografijos mena kaip tolerancijos bei kultūrinių ir politinių laisvių erą. Viliuosi, kad „lietuviškas“ istorijos etapas Ukrainai buvo ne tik istorinis atokvėpis, bet ir įkvėpimas niekad neištirpti svetimose despotijose ir liudyti visam pasauliui savo europietišką prigimtį ir pasirinkimą.

Turbūt pats rizikingiausias, bet politikų labiausiai mėgstamas užsiėmimas yra ieškoti istorijos analogijų nūdienoje. Kai kalbame apie Mėlynųjų Vandenų mūšį, kalbame apie Ukrainos civilizacinį svyravimą, apie laikotarpį „ant slenksčio“ į europietišką raidą ir kultūrą. Labai apmaudu, bet tai kažkuo primena tą slenkstį, ties kurio Ukraina rizikingai susvyravo šiandien. Nebūkime naivūs ir neapsigaukime. Mūšiai tęsiasi ir šiais laikais. Ir ne tik Lenkijos ar Ukrainos futbolo aikštėse. Kova tęsiasi ir politikoje. Per šiuos kelerius metus Ukraina atliko reikšmingų politinių ir ekonominių reformų pakeliui į Europos Sąjungą. Tačiau šiandieninis Julijos Tymošenko atvejis rodo teisės virsmą politiniu įrankiu ir kelia pavojų, kad dėl vieno mūšio gali būti pralaimėtas karas. Ukrainai tai reikštų didelį žingsnį atgal. Tai būtų žingsnis atgal visai Europai. Juk būtent nuo Ukrainos strateginio vaidmens iš dalies priklausys ir tai, kuriuo – „bendrumo“ ar „atskirties“ – keliu pasuks kitos Vidurio Rytų Europos šalys, įskaitant nedemokratinio užkrato neįveikiančią Baltarusiją.

Lietuva tiek istoriškai, tiek ir dabar yra viena artimiausių ukrainiečių partnerių. Mūsų užduotis, kaip ir kadaise, Mėlynųjų Vandenų įvykių sūkuryje, – padėti savo partneriams atsispirti autoritarizmo traukai ir apginti garbingos istorinės Europos tautos vardą. Bet tik padėti, nes pagrindinė atsakomybė, pagrindiniai ginklai ir skydai šiandien – suverenios Ukrainos rankose.

Gerbiamieji,

Baigdamas pabrėšiu, jog džiaugiuosi atgimstančia lietuvių pagarba savo praeičiai, savo šaknims. Didžiuojuosi, kad prie istorijos įamžinimo iniciatyvų, įskaitant šią konferenciją, prisideda ir Užsienio reikalų ministerija. Tai ne vienintelis renginys įamžinant Mėlynųjų vandenų mūšį: šiemet numatytos specialios  edukacinės programos, bus sukurtas specialus pašto ženklas, moneta, atminimo lenta, visuomenei mūšio reikšmė bus pristatyta ir specialiu straipsnių rinkiniu lietuvių kalba.

Atkuriant mūsų istorinę atmintį, ypač reikšmingi bus kiti metai, kada pirmininkausime ES Tarybai. Šia proga jau šiandien ministerija įgyvendina istorinės atminties projektų koordinavimo strategiją ir ruošia Lietuvos istorijos pristatymą senojo žemyno diplomatams ir visuomenėms. Impulsą tarptautiniam dialogui šiais klausimais, tikiuosi, duos ir ką tik Seime patvirtinta mano ir Seimo Pirmininkės iniciatyva paskelbti kitus metus vardiniais 1863-iųjų sukilimo metais. 

O šiandien, šiandien dar kartą dėkoju konferencijos organizatoriams: Vytauto Didžiojo universitetui, Lietuvos istorijos institutui, Krokuvos Jogailaičių universitetui bei visiems konferencijos dalyviams iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Moldovos, Rusijos, Baltarusijos. Linkiu sklandžios tėkmės Jūsų diskusijoms.