Paprastai gyva atmintis sujungia ne daugiau kaip tris žmonių kartas. Po to lieka padavimai, legendos arba nebūtis. Bet atminimas įvykio, kurį mena ši vieta, turi būti.

1863-ųjų metų sukilėliai kovojo, kad šioje žemėje būtų laisvė, kad būtų savarankiška valstybė, kad būtų ir Lietuva. Jie nelaimėjo, bet pasiekė, kad laimėtume mes.

Nuslopinusi pasipriešinimą, Maskva uždraudė lietuvišką spaudą ir abėcėlę. Bet lietuviški sukilėlių atsišaukimai ugdė savigarbą, lietuvybės skonį, knygnešystę ir daraktorių mokyklas. Štai kodėl šiandien mes kalbame lietuviškai.

Dėl sukilimo carinė valdžia šioj žemėj uždarė dešimtis bažnyčių ir koplyčių ir pačią katalikų tradiciją norėjo išrauti su šaknim. Bet sukilimo metas pakylėjo bažnyčią tapti neatsiejama nacionalinio išsivadavimo dalimi. Štai kodėl ir šiandien mes tikime.

Sukilimas parodė, kad valstybė yra visų žmonių reikalas. Valstiečius, dvarininkus, kunigus – juos jungė bendras siekis, kuris po Pirmojo pasaulinio karo leido gimti demokratinei Lietuvos Respublikai. Štai kodėl ir šiandien mūsų Konstitucija valstybės suverenitetą atiduoda Tautai.

Ilgą laiką XIX-ojo amžiaus vaizdinys mums buvo iškreiptas. Sukilimo įvykius bandyta primesti kaip svetimą istoriją. Tad atidengdami šią atminimo lentą, darome tai, kam jau seniai laikas. Mes žengiame toliau už 3 kartų atsiminimų slenksčio. Ir jį peržengę, randame atsakymus į klausimą, kaip tapome Lietuva.

Galimas daiktas, kad be žmonių, kurie sukilo prieš pusantro amžiaus (be tų kankinių, kuriems šioje vietoje įvykdyta egzekucija), to nebūtų įvykę. Tikiuosi, greitu metu istorikų ir archeologų pastangomis galutinai išsiaiškinsime ir lentą papildysime konkrečių sukilėlių  pavardėmis.  

Jos primintų, kad ne mes visko pradžia ir ne mes viską užbaigsim. Esam gimę perimti, tęsti, kurti, ir perduoti kitiems. Tai didžiulė garbė. Ir tai didžiulė atsakomybė. Nes kai keičiasi viskas ir daug ko nelieka, Lietuva turi būti.