14-asis tarptautinis pasaulinio saugumo seminaras – Praha, 1997 m. birželio 21–25 d.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras
Algirdas Saudargas

DABARTINIS LIETUVOS STATUSAS

Nuo tada, kai NATO pasiskelbė esanti atvira plėtrai ir suteikė Vidurio ir Rytų Europos šalims vilties įsilieti į šeimą, kuriai jos iš tiesų priklauso, Lietuvoje įvyko nemažai pokyčių ir buvo tam tikrų įspūdingų pasiekimų. Reformas skatino mūsų noras įstoti į NATO ir ryžtas tapti gerai pasirengusia partnere.

Dabartinė situacija Baltijos regione iš esmės skiriasi nuo padėties šaltojo karo laikotarpiu. Nepaisant pagerėjusio regioninio saugumo, atsirado naujų pavojų ir iššūkių, įskaitant nelegalią migraciją, tarptautinį terorizmą bei sunkumus, susijusius su pereinamuoju laikotarpiu Baltijos šalyse joms toliau įtvirtinant savo valstybingumą. Atsirandant saugumo problemoms, vis daugiau svarbos įgauna visuotiniai ESBO principai, Europos Tarybos narystės įsipareigojimai, regioninis Baltijos jūros šalių bendradarbiavimas ir Europos Komisijos darbas. Šiaurės Atlanto aljansas yra nemažiau svarbus Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, įskaitant Lietuvą, ir NATO valstybėms narėms.

NATO sprendimas plėstis rodo valstybių narių supratimą, kad jų saugumas yra tiesiogiai susijęs su Rytų ir Vidurio Europos saugumu. Todėl apie Baltijos regiono saugumą ir Šiaurės Europos saugumą neverta kalbėti neatsižvelgiant į visos Europos saugumą. Mano manymu, saugumo Baltijos regione klausimas buvo suformuluotas klaidingai.

Lietuva yra tokioje pat padėtyje kaip ir kitos Vidurio Europos valstybės, todėl siekiame, kad šį faktą pripažintų mūsų draugai Vakaruose. Yra svarbus tik vienos rūšies saugumas, t.y. bendras Europos saugumas, kaip yra tik viena aljanso veiklos kryptis – stiprinti visų Rytų ir Vidurio Europos valstybių, įskaitant ir Baltijos regiono, demokratines reformas, stabilumą,  saugumą ir klestėjimą.

LIETUVA KAIP PATIKIMA ALJANSO NARĖ

1999 metais sueis  beveik dešimt metų nuo trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo ir reformų procesų, kurie dramatiškai pakeitė Vidurio Europos saugumo situaciją, pradžios. Pareiškiu, kad Baltijos valstybės siekia NATO narystės ir kad dešimties metų pakako šiam siekiui sustiprėti.

Lietuvai narystė NATO reiškia dalyvavimą vieningoje Europoje, nestabilumo keitimą  stabilumu, reformų tęstinumo užtikrinimą ir stiprią sąjungą su valstybėmis, kurios taip pat puoselėja demokratijos, individo laisvės ir teisinės valstybės vertybes. Tačiau nenorime į NATO ateiti tuščiomis rankomis. Puikiai suvokiame rizikas ir įsipareigojimus, susijusius su naryste NATO. Rūpestingai įvertinome galimą Lietuvos vaidmenį.  Mūsų oficialiame narystės NATO prašyme, kurį Lietuva pateikė 1994 m. sausio 4 d., buvo nurodyta, kad Lietuva yra ištikima aljanso vertybėms ir įsipareigojimams bei siekia prisidėti didinant Šiaurės Atlanto zonos saugumą.

Lietuva į aljansą nori stoti kaip patikima partnerė, galinti apginti savo teritoriją bei praturtinti aljanso stabilizavimo potencialą. 1996 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame numatyta, kad Lietuvos nacionalinio saugumo sistema turi būti kuriama kaip dalis bendros Europos saugumo ir transatlantinės gynybos sistemos dalis. Įstatyme taip pat numatyta, kad Lietuvos nacionaliniu saugumu, kuris turi būti užtikrinamas per visapusę ir besąlyginę gynybą, siekiama prisidėti prie stabilumo regione.

PASIRENGIMAS NARYSTEI NATO IR ES

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Lietuva nuosekliai siekia pasirengti narystei NATO. Tapome viena aktyviausių PTL programos dalyvių. Taip pat esame pasirengę dar aktyviau dalyvauti išplėstoje partnerystės programoje. Lietuvos karių dalyvavimas IFOR ir SFOR misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje parodo mūsų nuolatines pastangas užtikrinti Europos saugumą ir stabilumą.  

Dalyvaudama Lietuvos ir NATO 16+1 susitikimuose bei Partnerystės taikos labui programoje, Planavimo ir peržiūros procese (PARP), bendrose pratybose, taikos palaikymo operacijose ir mokymuose Lietuva taip pat susipažino su aljanso įsipareigojimais. Lietuva PARP pradėjo dalyvauti 1995 metais ir nuolat vykdo savo įsipareigojimus sąveikos srityje. Savo ginkluotąsias pajėgas kūrėme vadovaudamiesi kartu su NATO nustatytais reikalavimais ir laikomės NATO gynybos planavimo standartų.

Kiekvieną mėnesį mus pasiekia geros naujienos apie ekonominę plėtrą ir pasirengimą narystei kitoje svarbioje Europos institucijoje – Europos Sąjungoje. Per pirmąjį 1997 metų pusmetį naujosios Lietuvos konservatorių ir krikščionių demokratų vyriausybės ryžtas ir pastangos davė gerų rezultatų. Lietuva yra viena iš nedaugelio Vidurio Europos valstybių, kurios pagrindiniai makroekonomikos rodikliai nuolat auga nuo 1993 metų.

1996 metais šalies BVP augimas siekė 3,6 proc. Planuojama, kad 1997 metais BVP išaugs 5 proc. Lietuvoje infliacija buvo viena mažiausių Vidurio Europos šalyse ir siekė 13,1 proc. Nuo 1996 m. gegužės iki 1997 m. gegužės infliacija buvo lygi tik 7,3 proc. Biudžeto deficitas sudarė 2,3 proc. BVP ir manoma, kad 1997 metais jis sumažės iki 1,9 proc. 1996 metais valstybės skola sudarė 15,2 proc. BVP, o užsienio investicijos išaugo 50 proc. ir siekė beveik 600 mln. JAV dolerių. Vyksta antrasis privatizavimo etapas, per kurį bus privatizuotos pagrindinės ryšių, transporto ir energetikos įmonės. 1997 m. Fraser instituto rengiamame ekonominės laisvės indekse buvo įvertinta didelė Lietuvos pažanga plėtojant rinkos ekonomiką. Tarp Vidurio Rytų Europos valstybių Lietuva užėmė antrą vietą.

Lietuvos teisinės sistemos plėtojimas išlieka esminiu mūsų pasirengimo stojimui strategijos elementu ir rodo, kad Europos integracija yra susijusi su vidaus politikos klausimais. Šiuo metu Lietuvoje įgyvendinama Nacionalinė teisės aktų derinimo programa, pagal kurią 1997 m. gegužę į Lietuvos teisę buvo perkelta 40 proc. EB direktyvų, įtrauktų į Baltąją knygą.

POREIKIS MAŽINTI NARYSTĖS SIEKIANČIŲ ŠALIŲ NEŽINIĄ

Visi šie žingsniai rodo, kad esame pasirengę pradėti derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą, narystė kurioje mums yra ne mažiaus svarbi nei narystė NATO. Kadangi žinome NATO objektyvumo ir stabilumo Europoje užtikrinimo siekį, taip pat tikimės, kad Madride priimti sprendimai dėl plėtros mažins dabar Europoje vyraujančią nežinią. Nors sprendimus priimti dažnai sunku ir ne retai yra nusprendžiama atidėti jų priėmimą, žinome, kad NATO Madride nuspręs, kurias šalis pakviesti pradėti derybas dėl stojimo.

Taip pat tikimės, kad bus priimti sprendimai numatyti institucinę paramą likusioms šalims kandidatėms pasirengti stojimui ir įrodyti jų pasirengimą NATO narystei tęsiant individualius 16+1 formato dialogus. Todėl antrasis plėtros etapas galėtų prasidėti prieš priimant pirmąsias naujas aljanso nares arba tuo pat metu. Jeigu tolimesnė NATO vidinė ir išorinė raida vyks nenumačius aiškios krypties šalims kandidatėms, narystė taps ne tik pagrindine kliūtimi deklaruojamai „saugumo visiems“ politikai, bet ir turės neprognozuojamų pasekmių Baltijos šalyse vykstančioms reformoms.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Tai, kaip NATO atsakys į stiprų Lietuvos bei kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių narystės siekį, nulems Europos ateitį. Tam reikės sudėtingų politinių sprendimų, politinės drąsos ir dosnumo. Ant kortos pastatytas ne tik mūsų šalių likimas, bet ir istorinė galimybė nutraukti nežinią, kuri Europoje dominuoja jau ne vieną šimtmetį.