Temos Žymėti visasAtžymėti visus

linas linkevicius.JPG

Užsienio reikalų ministras

Linas Linkevičius

Ministro darbotvarkė cv Twitter

UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRO AUDRONIAUS AŽUBALIO KALBA DISKUSIJOJE „LIETUVOS NEUTRALITETAS: GEOPOLITINĖ ILIUZIJA AR TIKSLAS?“. Vilnius, 2011 m. kovo 28 d.

Sukurta 2011.03.28 / Atnaujinta 2011.04.29 08:32

Gerbiamieji Kolegos,

Neutralitetas - tai talpus žodis, svarbi ir gaji koncepcija, įtakinga šalių politinio pasirinkimo srovė. Prisiminkime daugiaamžį Šveicarijos neutralumą. Dažnai sektinu rodomą Švedijos neutralitetą. Ramią, kiek introvertišką Indijos galią. Neutralumas buvo ir bus vienas tarptautinei darbotvarkei įtakos turinčių veiksnių.

Neutralumas ir Lietuva. Iki šio tai buvo labiau politinių diskusijų, trukusių vos keletą metų iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, o vėliau labai trumpam atgimusių atkūrus Nepriklausomybę iki apsisprendimo siekti narystės Šiaurės Atlanto Santarvėje, dalykas. Džiaugiuosi, kad sulaukėme ir gilesnės akademinės lietuviškos neutralumo koncepcijos, jos vilionių, ar – kaip taikliai pastebi autoriai – iliuzijų refleksijos. Laukti teko ilgokai: matyt, neutralumas ne vienam vis dar žadino, gal ir žadina aštrius jausmus, kliudančius ramiai mokslinei prieigai.

Daugelis čia kalbės apie karinius ir politinius blokus. Apie neutralumo sąnaudas – finansines, gynybines, strategines. Šįsyk leiskite man pabūti tiesiog smalsiu žmogumi, keliančiu  paprastus klausimus.

„Kur du pešasi, trečias laimi“ – tokia anaiptol nenaivi neutralumo refleksija užfiksuota tūkstantmetėje tautosakoje, kodifikuota daugelio žmonių ir tautų kolektyvinėje patirtyje. Todėl neretai žodis „neutralumas“ siejamas tik su pozityviais dalykais – manoma, kad „neutralumas“ reiškia išskirtinį savarankiškumą, nepriklausymą niekam ir nuo nieko, buvimą „už dalyvaujančių šalių“, kitaip tariant – savotiškoje saugioje nuošalėje. Matyt, šios saugios nuošalės iliuzija ir bus žadinusi politinę viltį, kad pasitraukus nuo didžiųjų susidūrimų vieškelio tapsime nepastebimi ir saugūs. Bet ar ši nuošalė – saugi? Ne, ir už šį suvokimą prieš 7 dešimtmečius sumokėjome labai skausminga patirtimi – trys mūsų valstybės okupacijos per 4 metus ir su tuo susijusi Lietuvos gyventojų tragedija. Negalime sau leisti lipti ant to paties grėblio antrąsyk. 

Šių dienų strateginių aktualijų kontekste peršasi kiek ironiška paralelė: neutralumą galime aiškinti  kaip nepriklausymą „sektoriui“. Vieni mūsų kaimynai itin pamėgo šį žodį. Tačiau nebuvimas  pirmame ar antrame sektoriuje reiškia, kad atsiduriama trečiame – pilkiausiame ir neaiškiausiame – sektoriuje. Neutralumas – tai sektorius tarp NATO ir Rusijos, tarp Vakarų ir Rytų, tarp tikro ir tariamo buvimo Aljanse, tarp garantuoto ir pusinio saugumo. Neutralumas šiandien reiškia buvimą „persidengiančiame“ sektoriuje, kur nėra ir negali būti jokių saugumo garantijų.

Leiskite akcentuoti dar vieną neutralumo paradoksą: ar įmanomas nepriklausymas nuo įsipareigojimų? Įsipareigojimų vertybėms. Ar galime atsiriboti nuo priedermės ginti žmogaus teises? Pagarbos tautų ir šalių apsisprendimui? Ar galime atsisakyti pasmerkti brutalios jėgos naudojimą? Neutralumas globaliame pasaulyje – dar didesnė iliuzija negu 1939 metais, kai tuometės Lietuvos vadovai ir strategai vylėsi nuo žiaurių karo skersvėjų prisidengti efemerišku neutralumo šydu. Dažnai miniu Švediją – daug kas Aljanse paliudys, kad ir karine prasme ši šalis, beje, dalyvaujanti bene visose NATO operacijose, yra visuomet puikiai pasirengusi veikti išvien su Aljansu, kartais netgi labiau negu kai kurios jo narės. Todėl nestebina ir mūsų Šiaurės kaimynių, nepriklausiančių Aljansui, keliamos iniciatyvos ir pabrėžiami įsipareigojimai Baltijos šalių saugumui, politinė parama Rytų Europos demokratėjimui, labai konkreti praktinė parama nukentėjusiems nuo represijų žmonėms.

O kuo čia dėtas NATO, narystės kurioje sukaktį minime? Nes NATO – tai ne tik garantuota politinė  ir karinė parama. Tai ne tik įsipareigojimai patiems prisidėti prie savo ir Aljanso saugumo. NATO – tai ir bendrų vertybių Aljansas. Todėl pasirinkimas siekti narystės Aljanse, beje, pirmąsyk oficialiai fiskuotas 1994 m. – visiškai natūralus. Žinoma, tai neišsprendė visų mūsų saugumo problemų – šiandien jos opiausios energetikos srityje. Bet jau ir čia rėžiame vagą platesnei  NATO veiklai. Šių metų sausio 14 d. įsteigtas Energetinio saugumo centras – geriausias to pavyzdys.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos akademinė bendruomenė dalyvauja formuojant politinį diskursą saugumo filosofijos tema. Per porą pastarųjų metų du Lietuvos autoriai išleido dvi knygas galimo Lietuvos neutralumo pasirinkimo tema. Taigi, norėčiau čia – Užsienio reikalų ministerijoje – pasveikinti Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinį bendradarbį Dr. Algimantą Kasparavičių – knygos "Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos" autorių ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną Dr. Šarūną Liekį – knygos "1939- the year that changed everything in Lithuania's history" autorių. Taip pat norėčiau pristatyti šios diskusijos moderatorius: Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir Politikos mokslų instituto docentą daktarą Tomą Janeliūną; Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentą daktarą Nerijų Šepetį.

Baigdamas pasakysiu:  NATO yra mūsų ir mūsų vertybių saugumo bei tęstinumo garantas. Tačiau mes labai dažnai pamirštame svarbų dalyką – mūsų įsipareigojimus. Įsipareigojimus savo pačių gynybai, sąjungininkių gynybai, vertybių gynybai. Gynyba kainuoja, tačiau jei visi sutinkame, kad Lietuvos saugumo ir vertybių neįmanoma įkainoti, suprasime ir tai, kad šią kainą sumokėti yra mūsų garbės ir atsakomybės reikalas.

Linkiu įdomios diskusijos

Susijusios naujienos Visos naujienos »

Naujienlaiškio prenumerata